Kairiškių pušis

• Lietuvių kalba / Lithuanian
• Anglų kalba / English

LTPušims rodoma pagarba - ypatingas Žemaitijos reiškinys. Su senosiomis šventvietėmis jas sieja vardai, sakmės, tikėjimai ir papročiai. Pušys gali būti didesnio šventvietės - šventa laikomos giraitės, kalno, akmens ar šaltinio komplekso dalis, gali pačios kurti šventvietėms būdingą aplinką ir prikaustyti visą maldininkų dėmesį. Čia akivaizdus gamtos ir kultūros sąlytis, žmogaus ir medžio ryšys, jų dermė. Ši nepaprastai svarbi senosios žemaičių pasaulėjautos tema dar tik pradėta tyrinėti. Prie Kairiškių kaimo (Akmenės r.) auganti apie 1 m skersmens pušis yra seniausiai garbinama visoje Lietuvoje. Kamiene įrėžta 1815 m. gruodžio 28 d. data ir pritvirtinta apkaustyta aukų dėžutė patvirtina, jog šis medis šventu laikomas jau daugiau kaip du šimtus metų. Nors apie 15 x 25 m dydžio aptvertas plotas turi Apžadų kapelių pavadinimą, nemenama, jog čia kas nors būtų su apeigomis palaidotas. Apie pušies garbinimo ištakas kalba padavimai: pradėjus kirsti mišką, esą naktimis prie šios pušies kažkas meldėsi ir keliais aplink ją ėjo. Vėliau miško kirtėjai patys susapnavo: kas šią pušį kirs, tas mirs. [p. 137].

ENRespect for pines is a specific phenomenon typical of Žemaitija. Pines are related to ancient sacred sites by their names and legends, beliefs and customs. They can be part of a larger complex of a sacred grove, a hill, a stone or a spring, and they alone can create an environment characteristic of sacred sites and engross pilgrims' attention. They embody the connection between nature and culture, and the relation and harmony of man and tree. This highly important topic of the ancient Samogitian worldview is just beginning to receive research attention. A pine tree with a diameter of circa 1 metre, growing near the village of Kairiškiai (Akmenė District), was the earliest object of veneration in all Lithuania. The date of 28 December 1815 carved on its trunk and a donation box attached to it confirms that this tree has been considered sacred for more than two hundred years. Though an encircled area of circa 15 x 25 metres bears the name of Graveyard of Vows (Apžadų kapeliai), there are no memories of anyone being buried there with rituals. [p. 137].