LTMūsų krašto istoriją gražiausiai iliustruoja piliakalniai. Šie protėvių sukurti gynybiniai žemių įtvirtinimai gana dažnai aptinkami Raseinių rajone. Kai kurie jų iš tolo atkreipia keliautojų žvilgsnius, deja, daugelis pasislėpę miškuose ir upių pakrantėse, apaugę medžiais ir krūmais. Nuo tada, kai piliakalniai buvo naudojami pagal paskirtį, praėjo ne vienas šimtmetis ir jų išlikimo lygis priklauso nuo to, kur jie yra. Upelių pakrantėse esančių piliakalnių šlaitus nuplovė tekantis vanduo, bėgant laikui, sumažėjo pylimai ir užslinko gynybiniai grioviai. Aikštelėse žmonės kasė rūsius, nuslinkusiuose krantuose arė ir sėjo. Medinių ar akmeninių įtvirtinimų ant piliakalnių neišliko, kaip ir tenai stovėjusių pilių. Negausius rašytinius šaltinius apie pilis, stovėjusias ant piliakalnių, turime tik iš paties paskutinio piliakalnių raidos etapo (daugiausia XIV a.). Patys piliakalniai archeologų pradėti tyrinėti XIX a. pabaigoje, apsaugos tikslais juos tvarkyti pradėta XX a., susikūrus ir sustiprėjus kraštotyros sąjūdžiui. [Iš teksto, p. 41].