Šiaurės vakarų Lietuvos mitologiniai-sakraliniai kultūros paveldo objektai ir jų etnologinio-folkloristinio tyrimo perspektyvos

LT1. Daugiau nei pusės aptariamų šiaurės vakarų Lietuvos senųjų šventviečių, atskirų šventųjų vietovių atsiradimas ir naudojimas sietinas su priešistorinių paminklų kompleksais: piliakalniais, senovės gyvenvietėmis, laidojimo paminklais ir kt. Etnologiniai-folkloristiniai tyrinėjimai leidžia teigti iki XX amžiaus vidurio minimas šventvietes gyvavus: su jomis buvo siejami tikėjimai, religiniai vaizdiniai, atliekamos apeigos, maginiai veiksmai (burtai, apžadai, duodami įžadai, rengiamos šventės, atlaidai, laikomos pamaldos ir pan.). Nepaisant didelės Bažnyčios įtakos, šie tyrinėjimai atseka gausius senojo tikėjimo atšvaitus. 2. Etnologiniai-folkloristiniai tyrinėjimai papildo kitus tyrimus, nors dažnai yra vienintelis šaltinis, teikiantis žinių apie atskirų šventviečių: a) paskirtį, tam tikras funkcijas (pvz., diferencijuojasi netgi matomos šventviečių, šventųjų vietovių sąsajos su senosiomis dievybėmis, krikščioniškaisiais šventaisiais); b) gyvavimą: šventes (jų datas, laikotarpius, svarbą), apeigas (jų pobūdį, kas jas atlieka - vyrai ar moterys), aukojimus (neretai tam tikros tradicijos reglamentuojamus pagal aukas, jų rūšį ir tai, kas aukoja - vedę ar nevedę, dėl kokios priežasties ir t.t.). 3. Greta kitose Lietuvos vietovėse sutinkamų bendrabaltiškų šventviečių bruožų šiaurės vakarų Lietuvos šventviečių išsamūs etnologiniai-folkloristiniai tyrinėjimai atskleidžia ir savitas senosios kuršių pasaulėjautos tradicijas. [p. 10].