LTŠaltinių šnekta, esanti Šalčininkų raj. Dieveniškių apyl., būdama pereiginė tarp rytų ir vakarų dzūkų (Lipsk., Vidug., 187), yra pati pakraštinė (kaimo rytiniu pakraščiu eina Lietuvos-Baltarusijos valstybinė siena) Dieveniškių lietuvių šnektų marginalo, praeityje buvusio gana vientiso ir nusitęsusio palyginti toli už dabartinių respublikos ribų į Baltarusiją, dalis (Gauč., Vidug., 38-39 tt., 48-49 tt.; Kviklys, 264-270). Ji yra vietinės baltarusių šnektos apsupta, teritoriškai izoliuota nuo kitų lietuvių kalbos šnektų, taip pat ir nuo Dieveniškių marginalo lietuvių šnektų (mūsų tyrimų duomenimis, iš 21 Dieveniškių apyl. kaimo tik 9 - Šaltiniuose, Mačiùčiuose, Kaziùliuose, Žižmosè, Versekojè, Senuosiuose Miežionysè, Skráičionyse, Dvariškėse bei Dieveniškėse - galima rasti lietuviškai kalbančių senųjų vietinių gyventojų). Taigi Šaltinių šnektos atstovams būdingas pakaitinis lietuvių ir baltarusių šnektų vartojimas. Iš vienos pusės tiriamoji šnekta yra rezervatinė lietuvių kalbos archaizmų teritorija, iš antrosios - antrinių leksikos ir semantikos inovacinių reiškinių bei adstratinių elementų zona, taip pat tipiškas kontaminacinių reiškinių arealas. Dėl savo ypatingos padėties pastaraisiais metais ši teritorija yra atkreipusi ypač didelį susidomėjimą ne tik kalbos specialistų bei dvasinės ir materialinės kultūros tyrinėtojų tautosakininkų, etnografų, architektų, bet ir kultūrologų, sociologų ir kt., be atvangos visokeriopai tiriančių šį unikalų vienos ir tos pačios etninės kultūros regioną. [...] Ypač vertas dėmesio senasis šnektos žodyno klodas, o labiausiai tas, kurio iki šiol kitose mūsų tarmėse ar raštuose neužfiksuota ar kuris čia yra grynai savitas.Tą klodą daugiausia sudaro leksiniai archaizmai, žodžiai, papildantys mūsų kalbos žodyno sistemą naujomis reikšmėmis, praplečiantys žodžių vartojimo arealą, perkialiantys vieną kitą senųjų raštų leksemą į gyvąją vartoseną, inovacijos.