LTPirmgą kartą Kretingos vardas paminėtas 1253 m. Kuršo vyskupo Henriko privilegijoje. Manoma, kad jau XIII a. čia buvusi lietuvių pilaitė. 1263 m. kryžiuočiai didelėmis jėgomis užpuolė Kretingą (6: IV 248). Tai rodo, jog jau XIII a. viduryje Kretinga - strategiškai svarbus lietuvių (ar kuršių) gynybos punktas. Istorijos dokumentuose vardas rašomas įvairiai: Cretyn 1253 m. [...], Kretêne, Kretênen 1259 m. [...], Kertenen 1262 m. [...], Creten 1285 m. [...] Senieji rašymai be priebalsio g priesagoje labai komplikuoja vardo kilmės aiškinimą. Tiesa, iki palyginti nesenų laikų dėl vardo kilmės ir darybos kokių rimtesnių abejonių nebuvo - K. Būga ir vėlesni autoriai vieningai tvirtino, kad Kretingà - tai priesagos -ing- vedinys iš žodžio, turėjusio šaknį kret-. Buvo teigiama, kad tai kuršiškas vietos vardas, nes priesaga -ing- ypač būdinga buvusių kuršių žemių vietų vardams [...]. [Iš teksto, p. 162].