Detalės ir asmenybės

LT"Klaipėdos sukilimas" užima ypatingą vietą Lietuvos istorijoje. Netikėtai Lietuva tapo tarptautinių įvykių subjektu. Daugelio istorijų autoriai XX a. Lietuvą traktuoja kaip istorijos politikos objektą, ir tai patiko patiems lietuviams. Jie norėjo būti laikomi aukomis; ta prasme galbūt būtų galima kalbėti apie lyginamąją martirologiją. Klaipėdos sukilimas buvo kas kita. Lietuviai atliko drąsų žygį ir net stojo konffontacijon su prancūzų kareiviais. Bet istorikai tai stengėsi aiškinti kaip sukilimą, kaip sukilimą prieš politikų bailumą. Mano tėvas, asmeniškai pažinojęs Krėvę-Mickevičių, akcentavo šią interpretaciją. 1935 m. jis rašė: "Lietuvos vyriausybė neturėjo nieko bendra su Klaipėdos užėmimu. Priešingai, jai kėlė didelį susirūpinimą Ambasadorių konferencija, kuri Europoje tuo melu buvo visagalė. Lietuvoje šio reikalo ėmėsi Šaulių sąjunga, patriotinė organizacija, kuriai daugiausia priklausė jaunimas. Tos organizacijos vadovas tada buvo V. Krėvė-Mickevičius, rašytojas ir mokslininkas... Berlyne jis turėjo patikėtinį - generolą Daukantą... Apie tai, kad Daukantas Berlyne vedė derybas su vokiečių žinybomis, viešai niekada nė vienu žodžiu nebuvo užsiminta nei Vokietijoje, nei Lietuvoje. Bet man iš paties Krėvės-Mickevičiaus yra žinoma, jog jam iš tikrųjų buvo patikėta ši misija [p. 51-52].

ENThe Klaipėda Rising occupies a special place in Lithuanian History. During the Rising Lithuania acted as an historical agent for the first time in the twentieth century and stood up in clear conflict with French armed forces. However, a good deal of lime had to pass before Lithuanians could discuss this matter openly. There are several reasons why Lithuanians, including those who took part in the organisation of the January Rising, have been unwilling to talk about 1923 in Klaipėda: [1] Lithuanians refused to acknowledge that they wished to deceive the Great Powers. Lithuanians found it unpleasant to contemplate the comparison by foreigners of the Klaipėda operation with the Zcligowsky Fiasco in Vilnius. Perhaps they feared that such a comparison would jeopardise their claims to Vilnius. Lithuanians prefer to regard themselves as the perpetual victims of the Poles rather than victors over the French. [2] Lithuanians were unwilling to acknowledge their collaboration with Moscow and Berlin in this affair and their action as allies of these two states. Berlin and Moscow were also reluctant to publicise their participation in these events. Such an assessment of the Klaipėda situation dominated research until very recently. Even in 1962 Vaclovas Sidzikauskas avoided talking to me about Lithuanian contacts with Berlin forty years earlier. He thought he must keep the secret; that it was too soon to talk about it publicly, since there would be a scandal which would compromise Lithuania.