Lietuvių iškeldinimas iš Klaipėdos ir Suvalkų kraštų (1941 m. sausis-kovas)

LT1939 m. rugpjūčio 23 d. konfidencialiu susitarimu Hitleris ir Stalinas pasidalijo Rytų Europą į vokiečių ir sovietų įtakos sferas. Šis paktas esmingai pakeitė politines Europos realijas. Dar ir šiandien, daugiau kaip po 50 metų, yra jaučiamas tų įvykių poveikis. Viena iš tokių sferų, kurios paliko gilius pėdsakus - gyventojų iškeldinimai iš jų gyventų vietų Antrojo pasaulinio karo metu. Iškeldinimo sutartys yra mūsų šimtmečio tautinių mažumų problematikos produktas. Tautybių principo tikslą: tautos ir valstybės vienybė - galima buvo įgyvendinti pritaikant tautiškumą prie valstybinių sienų, sukuriant naujas sienas arba įtalpinant tautiškumą į esamas sienas. Šiuo principu taip pat rėmėsi Adolfas Hitleris, kai jis 1939 m. spalio 6 d. savo kalboje reichstage visuomenei pristatė iškeldinimo planus. Būsimi gyventojų perkėlimai buvo grindžiami galimybe katastrofinių susidūrimų, kurie galėjo kilti dėl tautinių mažumų: "Visi Europos Rytai ir Pietryčiai yra pripildyti vokiškumo ir stovi prieš nesulaikomą skilimą. Būtent jie iryra pagrindas irpriežastis besitęsiančių neramumų. Tautiškumo ir rasinio mąstymo laikmetyje yra utopiška manyti, kad šie ypač vertingos tautos atstovai be niekur nieko galės asimiliuotis. Todėl Europos gyvenimo ateičiai priklauso uždavinys imtis iškeldinimų, kad tokiu būdu nors iš dalies pašalintų konfliktų Europoje pagrindą." Praėjus vienai dienai, 1939 m. spalio 7 d., Heinrichas Himleris (Heinrich Himmler) buvo paskirtas "reichskomisaru vokiškumui palaikyti" ir jam buvo patikėta įgyvendinti iškeldinimo politiką [p. 50].