Klaipėdos vaidmuo Prūsijos karalystėje

LTKlaipėda nuo pat įsikūrimo būdama šalies pakraštyje jautė nuolatinius pavojus, tik jūra ji turėjo gerą susisiekimą ir iš tos pusės ji buvo saugi. Tiek Vokiečių ordino laikams (tas pats, ar miestas priklausė livoniškajai, ar prūsiškajai Ordino sričiai), tiek naujiesiems amžiams yra pritaikoma mintis:"Klaipėda buvo atokiai išsidėsčiusi. Ponas Dievas pats ją turėjo apsaugoti". Beje, nė vienu laikotarpiu nebuvo apleistas miesto saugumas. Klaipėda tiek Prūsijos kunigaikštystės (1525-1701), tiek Prūsijos karalystės metais visą laiką (iki 1918 m.) buvo ypatingai pavojingoje zonoje, nes stovėjo pačiuose šiaurės rytuose. Kai 1618 m. Klaipėda ir (Rytų) Prūsija buvo sujungtos su Brandenburgu, valstybė, kuriai priklausė Klaipėda, nusidriekė nuo Maaso upės prie Venio (šiandieninė Olandija) iki Klaipėdos. Lenkų-lietuvių valstybė (nuo Melno taikos 1422 m., taikos sutartyje kalbama: "Castrum Memel in Samogitico Cleupeda appellatum") iki 1795 m. buvo beveik visai apsupusi Klaipėdą Prūsijos pakraštyje. Faktiškai rusų valdžios veiksmų nuo Šiaurės karo pradžios nebuvo galima numatyti, nes nuo Poltavos mūšio (1709 m.) ir Rusijos kariuomenės teisės nekliudomai žygiuoti per Lenkiją pripažinimo (1717 m.) lenkų - lietuvių valstybė buvo rusų satelite. Nuo Petro Didžiojo laikų iki Pirmojo pasaulinio karo Klaipėdai, kaip pasienio miestui, grėsė pavojus iš Rusijos [p. 31].