LTPalangos senovinio komplekso tyrinėjimai buvo ištisa nedidelių atradimų virtinė. Iš pradžių buvo manyta, jog vikingų laikų Palanga tilpo Birutės kalno - senovinės pagoniškojo kulto vietos - papėdės gyvenvietėje. Vėliau buvo rasta dar viena didelį plotą užimanti senovinė gyvenvietė, pavadinta Pietine, po to atkasti ne tik kapai, bet ir kultūriniai sluoksniai Žemaičių kalnelyje, pagaliau, po ilgų ieškojimų, atrasta dar viena gyvenvietė prie Roužės upelio. Taigi iš vienos nedidelės Birutės kalno papėdės gyvenvietės Palanga “išaugo” į didelį keturių gyvenviečių ir kapinynų kompleksą. Kiek jų yra buvę iš tikrųjų ir kiek išliko, galime sužinoti tik toliau žvalgydami ir kasinėdami Palangą. Neįprasti Palangos gyvenviečių radiniai ne tik išskyrė jas iš kitų Lietuvos pajūrio senovinių gyvenviečių, bet pačią Palangą iškėlė kaip vieną svarbiausių ankstyvųjų viduramžių kuršių prekybos centrų. Vikingų laikų Baltijos kultūros žemėlapiuose Palanga po truputį įsitvirtina greta tokių senųjų baltų centrų kaip Gruobinia ir Kaupas-Viskiautai. Monografijos tikslas - kuo išsamiau pateikti kasinėjimų medžiagą, tačiau dėl mažos knygos apimties neįmanoma smulkiai aprašyti gyvenviečių keramikos. Autorius tikisi, jog tą kompensuos bandymai klasifikuoti keramiką ir analizuoti jos tipus. Jau daugiau kaip prieš dešimtį metų Birutės kalno aikštelėje atidengtos pagoniškosios alkvietės liekanos, apie alkavietę jau nemažai rašyta, bandyta interpretuoti šį senosios baltų kultūros fenomeną ir astronominiu, ir mitologiniu, ir religiniu požiūriais. Šioje knygoje tokie bandymai nėra aptariami, o pati alkvietė aiškinama ir interpretuojama, autoriaus nuomone, nenutolstant nuo kasinėjimų medžiagos ir empirinių faktų, kurie gauti praktinių ir teorinių eksperimentų metu [p. 5].