Trys XIX a. bendrinės rašomosios lietuvių kalbos modeliai: J.A. Pabrėža, J. Čiulda, S. Daukantas

LT[...] Visi trys XIX a. brk. modeliai, kuriuos norėčiau pristatyti, buvo is Žemaitijos kilusių autorių kuriami Rusijos valdomoje Didž. Lietuvoje. Maž. Lietuvoje rašomoji kalba buvo pakankamai stabili, ir ten tuo metu niekas jos iš naujo nemodeliavo. Trys pristatomieji modeliai nėra pačių jų autorių nuosekliai išdėstyti. Tuos modelius mėginu atkurti, rekonstruoti iš įvairaus (ne tik lingvistinio) pobūdžio rankraščių (S. Daukanto - ir iš spaudinių). Norėdamas atkurti to meto bendrinės lietuvių kalbos modelius, svarbiausiais būčiau linkęs laikyti tokius aspektus: 1. Brk. vartojimo sferos: a) socialiniai sluoksniai, kuriems kalbamoji brk. taikoma, b) literatūros rūšys, “žanrai”, kuriuos kuriant vartojama toji brk. Nuo to, ar visiems socialiniams sluoksniams ir visoms literatūros rūšims skiriama rašomoji kalba, tiesa sakant, priklauso, ar ją bus galima vadinti bendrine. 2. Brk. vartojimo teritorija, t. y. visų ar tik kokios nors dalies etninių lietuviųnporeikiams tenkinti brk. taikoma. 3. Brk. santykis su šnekamąja kalba. 4. Brk. pagrindas - rašyti taip, kaip kalbama, ar taip, kaip reikalauja taisyklės, kalbos sistema. Galima būtų analizuoti ir kitus aspektus - požiūrį į skolinius, naujadarus, rašybos ir kt. principus, bet tai tegul lieka ateičiai. [Iš teksto, p. 52].