Amerikos lietuvių kryžiai ir koplytėlės

LTPradedant veikla intelektualų, internuotų koncentracijos stovyklose bei kalėjimuose ar apgyvendintų pokario perkeltųjų asmenų stovyklose, lietuviškasis pakelės kryžius tapo teikiančiu tvirtumo simboliu visiems menams ir socialinėms lietuvių gyvenimo išraiškoms tremtyje. Daugelis pokario imigrantų Amerikoje buvo įsitikinę, kad tremtis yra laikina. Šaltojo karo metais atkirsti nuo gimtojo krašto, jie įsitraukė į energingą veiklą, norėdami išlaikyti gyvą kultūrą. Metams bėgant ir nusistovėjus politinei situacijai, jų kultūrą, aišku, ėmė labiau veikti Amerikos gyvenimas. Svarbu priminti, kad nemaža pokario imigrantų dalis buvo visuomenės elitas, puikiai išsilavinę profesionalai, turėję palikti savo tėvynę. Jie nebuvo kaimo amatininkai, tik šiaip sau susiję su liaudies menu. Daugiausia jie buvo nacionalistai (ne blogąja šio žodžio prasme), turėję savo programą, ypač neigę komunizmą ir gynę savo tautinį, religinį bei etninį identiškumą. Ši politinė nuostata buvo išreiškiama daugelyje meno rūšių. Amerikoje lietuviškų kryžių kūrimo technika ir stiliai palaipsniui įgijo bruožų, kurie liudija sąmoningą kultūrinės tradicijos ir modernaus gyvenimo sintezę. Medžio drožyba tapo retesnė, ir dabar šio meno meistrų yra mažiau negu buvo anksčiau. Tačiau tradicija buvo išsaugota mažiausiai keturių kartų Amerikos lietuvių, kurie savuoju menu dalijasi su savo bendruomene ir kurių kūrybingumu ši bendruomenė remiasi stengdamasi išlaikyti ryšį su praeitimi, praturtinti savo kultūrinį gyvenimą Naujajame pasaulyje ir kartu sukurti priemonę etniniam atsparumui gaivinti ir stiprinti. [p. 261].

ENThe space constrains of this essay do not allow philosophical discourses on art, folk art or ethnography. We will look at this process as “material behavior“. In America, the making of Lithuanian wayside shrines gradually reasserted itself in styles and techniques that indicate a conscious synthesis of cultural tradition and modern life. The journey we have taken through the workshops of several Lithuanian- American artists should be seen as a kind of Part of Remembrance. I have tried to convey the abundance of imagination, creativity and innovation in the work of each artist as he relies on his individual experiences, training, and values to express personal attributes. On this level all the examples presented are true artistic performances. But we must acknowledge two other dimensions of expression which unite such diverse works of art: the contextual - the tradition, and the connotive - which is symbolic. In each case the artist’s success is linked directly to his ability to connect - to fuse, really - with the tradition in an unconscious, spiritual, and existential way. Without the tradition there would be no genesis, no creative force. The tradition supplies both the mnemonic and the didactic impulses - the tradition is the source of memory and message.