Žemaitijos vandens malūnų ir trobų savitumai bei bendrumai

LTŠiuo atveju bus kalbama apie Žemaitijos vandens malūnams (pamatams, sienoms, stogui) statyti naudotas medžiagas, išorės formas, puošybos vietas ir raštų motyvus, gyvenamojo galo patalpų planavimą, jų pavadinimus ir buitinę paskirtį. Taip pat parodoma malūno gyvenamojo galo, išorės formų, puošybos elementų savitumai ir bendrumai su ūkininkų trobomis. Apie techninę malimo įrangą šiame straipsnyje nerašoma, jos sudėtinga įranga - atskiras klausimas. Straipsnis parašytas pagal autoriaus ekspedicijų metu surinktą medžiagą (aprašus, brėžinius, nuotraukas), laikomą Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriuje. Architektūriniu atžvilgiu malūnus galima skirstyti į 2 grupes: 1) tradicinius, statytus XIX a., ir 2) statytus XX a. pirmaisiais keturiais dešimtmečiais. [p. 251].

ENA comparison of building materials used for water-mills and farmers’ dwelling houses revealed a by far greater diversity of water-mills. The walls of dwelling houses were built of timber, roofs covered with thatch (with chips in the 20th century), whereas water-mills were costructed of timber, bricks or stones, with roofs covered with shingles and tiles. External forms, planning and functions of living rooms, places and motifs of decorations were similar to those of dwelling-houses. Since the end of the 19th century when turbines were installed, sawmills and engine boxes attached, the external forms of water-mills became more versatile. Sometimes they reminded the buildings of city plants. Living rooms were not always appointed. Their versatility manifested itself both in old water-mills equipped with modern outfit and in new ones.