Transmission of traditional singing in folklore groups: rules of change

LTTradicinis dainavimas kinta kaip muzikinės kultūros visumos dalis. Jam būdingi bendrieji muzikinės kultūros kitimo dėsningumai. Čia apsiribota specifinių lietuvių tradicinio dainavimo perėmimo tendencijų tyrimu tik miesto folkloriniuose ansambliuose. Juose kreipiamas dėmesys į repertuaro perėmimą, tuo tarpu dainavimo stilistika vertinama vis dėlto kaip antraeilis dalykas. Keletas to priežasčių: sunkiai apčiuopama, individualios dainavimo manieros pridengta, neištirta lokalinė dainavimo specifika (jos statistinis pobūdis); publikavimo tradicija (poetiniai + muzikiniai tekstai, labai retai papildyti įrašais); folklorinio judėjimo ypatumai: ir taip jau palanki opinija, mokymasis iš antrinio šaltinio, nuostata, kad neįmanoma labiau perimti įvairių tradicijų. Tradicinio dainavimo kitimo dėsningumai daugiau ar mažiau būdingi visiems tradicinio dainavimo elementams (balso formavimas, artikuliacija, aukščio santykiai, ritmika, improvizaciškumas ir t.t.). Ryškesni dėsningumai: estetizavimas (nebūdingas emocingumas, dinamiškumas ir t. t.), bet ir imitavimas nekuriam savojo stiliaus, sutaurinimas (sakralizavimas) - iš dalies dėl to pastebimas tempo lėtinimas.Ištisam dėsningumų sąrašui būdingas hiperbolizavimas arba niveliavimas (lengvai suvokiama stiliaus savybė sureikšminama, priešingu atveju - pranyksta). Tai lemia muzikos (ir ją supančių reiškinių) suvokimo pokyčiai keičiantis muzikinei kultūrai. Geras pavyzdys - tarmės ypatybių sąlygotos dainavimo stilistikos kitimas: perdėtas priebalsių vokalizavimas (pirmiausia, matyt, dzūkiškos tradicijos įtaka), žemaičių fonetikos perėmimo reiškiniai, dėl dikcijos savitumų nunykimo (neraiškios dikcijos) jaučiamas supanašėjimas su šiaurės aukštaičių tradicija. Pastebimas ritmikos niuansų (tiek tarminės, tiek emocinės prigimties) išlyginimas ar sureikšminimas, visiška temperacija (kartu ir „švarus“ ansamblinis skambėjimas), balsų santykio (ir „turavojimo“ taisyklių) kitimas, balso fonnavimo ypatumų niveliavimas. Melizmatikos požiūriu (soliniame dainavime) geriau atkuriama dzūkiška tradicija. Nežymaus melodinės linijos kitimo atvejai aiškintini stereotipinių intonacijų įtaka, „mažorinio-minorinio mąstymo“ įsigalėjimu. _ Tradicinio dainavimo perėmimas - sudėtingas, kontroversinis reiškinys. Čia stengtasi tik apčiuopti šio reiškinio dėsningumus, nesuteikiant tam vertinimo atspalvio.

ENTraditional singing is changing as part of the whole music culture, it features the general regularities common for change of music culture. However, here we will limit ourselves by specific tendencies in transmission of Lithuanian traditional singing. On the other hand, we will consider only so-called “secondary folklore” groups. Those groups, as a matter of fact, are concentrated in urban areas and based on relatively young participants not simply transforming, but actually recreating traditional music. In the frame of this report we will have nothing to do with so-called “ethnographic” ensembles based on elder singers continuing the unbroken tradition in village. We will deal with the singing manner itself, voice technique, but not so much with the whole range of accompanying phenomena covering the notion of transmission of traditional singing. One can mention briefly only one of them, namely, transmission of repertoire. That is because a repertoire of songs is often considered the essential feature to be transmitted. To be more exact, the original functional attachment of repertoire is considered as a sign of good taste. Following the calendar cycle in concert programs could serve as a suitable example. Where does the significance of the “proper” transmission of the function of repertoire come from?.No doubt it is connected with attempts to show, keep or revive the traditional function - the ritual itself. Despite the fact that the genre and function of a song are the easiest things to learn, the most visual, the most attractive elements of a song and singing in the process of the transmission cannot be excluded. The very process of repertoire transmission differs in traditional village and in urban folk ensembles. The repertoire of a traditional community is relatively closed and limited, it is based on common songs, every new variant usually tends not to be easily accepted. The repertoire of folk groups in the city is open and the race is on in search of songs that are unknown for the audience, more “valuable” from the standpoint of lyrics or melody. That is how quite a narrow, “selected” part of the traditional repertoire is transmitted. [p. 240].