Senosios etnokultūrinės sąveikos bruožai baltų, slavų, finų ir germanų XIX-XX a. etnomuzikavimo tradicijose

LTApžvelgus Šiaurės Europos etninių grupių - baltų, slavų, finų ir germanų XIXXX a. etnomuzikavimo tradicijas, akivaizdu, jog išliko žilą senovę siekiantys bendrumai ir nesutampantys su dabartinių tautų ir etninių grupių ribomis vietiniai savitumai. Juos greičiausiai lėmė senosios etnokultūrinės ir etninės sritys, susidariusios akmens amžiaus pabaigos bei žalvario ir geležies amžių sandūros archeologinių kultūrų ribose. Naujai atėjusieji į didžiulius Šiaurės europos plotus ilgainiui perėmė daugumą senųjų gyventojų melodijų ir išsivertė į savo kalbas arba ir sukūrė joms naujus žodžius. Išvertimo atvejai labiausiai pastebimi šiaurės rytų Europos pietinėje dalyje. Jie gali būti sietini su Volgos finų protėvių finougrų antplūdžiu II tūkstm. pr. Kr. viduryje į greičiausiai prabaltiškosios Balanovo kultūros žemes ir slavų plitimu po VII-IX a. į baltiškųjų Nemuno ir Dnepro kultūrų plotus. Be baltiškųjų ir slaviškųjų, finougriškieji savitumai pastebimi Fatjanovo ir šiauriau buvusių finiškųjų kultūrų žemes užplūdusių rytų slavų etninėje muzikoje. Baltijos finų vienbalsumas sietinas su jų protėvių - Sukinės duobelinės keramikos žmonių banga III tūkstm. pr. Kr. viduryje, o daugiabalsumas gali būti ir itin senas liktinis reiškinys.Tam tikros Baltijos finų ir Skandinavijos germanų etninės muzikos sąsajos gali būti seniausio bendrumo liekana, kaip ir kerdžių ožragiai, iš Vidurio ir Pietryčių Europos nusidriekiantys į Pabaltijį ir Skandinaviją. Vidurio ir Pietryčių Europos etninės ir kultūrinės įtakos, M. Gimbutienės terminu - „Senosios Europos“, atšvaitas mūsų žemėse greičiausiai yra vakarų ir šiaurės lietuvių bei vakarų latvių homofoninis daugiabalsumas, neturintis artimiausių lygiagrečių Šiaurės Europoje, o besisiejąs su Vidurio ir Pietryčių Europos tradicijomis. Tad akivaizdu, jog Šiaurės Europos etninė muzika, nepaisant vėlyvosios bendraeuropinės muzikos poveikio, ir XIX-XX a. atspindi būdingiausius senosios etnokultūrinės sąveikos bruožus ir laikytina rimtu etninės kultūros ir etninės istorijos tyrimo šaltiniu. [p. 538].

ENComparative studies made by the author show that ethnomusical traditions of the Balts, Slavs, Finns and Germans in the 19th—20th cc. are linked with the ancient ethnocultural interaction of these main ethnic groups of Northern Europe. Two main styles of ethnic music, monophony and polyphony, exist in this area. There are a lot of common traits in ethnic music of the Eastern Balts, the Northern Russians, the Poles, the Volga and Perm Finns and the Scandinavian Germans on the one side, and in ethnic music of the descendants of the Western Balts (the Western and Northern Lithuanians, the Western Latvians - according to ethnomusicological data), the Baltic Finns and Northwestern Russians on the other side. The main feature of ethnic music of the Eastern Balts, the Poles, the Northern Russians, the Volga and Perm Finns and the Scandinavian Germans is the prevalence of monophony (sometimes with indications of ancient polyphony), while the homophonical style of ethnic music is more characteristic of the Western and Northern Lithuanians and Western Latvians. The homophonical style of ethnic music has no equivalent in Northern Europe: the nearest parallels we can find in the regions of Carpathians, Balkan and Transcaucasia only.The burdonismus of Western and Eastern Latvians, Southeastern Estonians and Mordovians is linked with the burdonismus of ethnic music of the Balcans and Transcaucasia. The features of the contrapunctal polyphony spread in Northeastern Lithuania, Kursk, Bryansk and Belgorod districts and in Komi is connected with ethnic music of the Negroids. In the author’s opinion, the sources of the two different styles of ethnic music can be linked with the initial period of the settling of Northern Europe, when at the time of their emergence there might have dwelled people not yet split into ethnic groups, but rather into kindred but also differing territorial communities.