Motinos įvesdinimo į bažnyčią paprotys Lietuvos kaime (XIX a. pabaiga - XX a. I pusė)

LTIškilminga motinos įvesdinimo apeiga - sudėtinė gimtuvių papročių dalis. Įvedybos - tai pirmasis moters ėjimas į bažnyčią pagimdžius kūdikį1. Įvesdinimo į bažnyčią papročių ciklas susideda iš dviejų laiko tarpsnių: 1) nuo vaiko gimimo įvesdinimo ir 2) nuo įvesdinimo į bažnyčią liturginių apeigų pradžios iki bendruomeninių vaišių. Visa, kas susiję su naujos gyvybės atsiradimu, buvo laikoma svarbiu įvykiu ne tik šeimos, bet ir visos kaimo bendruomenės gyvenime. Šio straipsnio tikslas - aptarti gimdyvės, šeimos ir kaimo bendruomenės tarpusavio santykius motiną įvesdinant į bažnyčią ir nustatyti, ką simbolizuoja šis paprotys. Gimtuvių paprotys susideda iš dviejų dalių: 1) iki kūdikio gimimo ir 2) jam gimus. Moters nėštumas buvo suprantamas kaip ypatinga būsena, kuria ji išsiskyrė iš kitų moterų. Kiekvieną nėščios moters žingsnį lydėjo draudimai, patarimai, perspėjimai, formuluojami ir realizuojami per liaudies tikėjimus. Šių tikėjimų tikslas - apsaugoti nuo to, kas galėtų pakenkti būsimam kūdikiui ar motinai. [p. 166].

ENThe solemn rite of mother’s sacrament - her first going to the church after giving birth to a child - was a constituent part of child-birth customs. In the cycle of mother’s sacrament customs we can distinguish two periods: 1) from the childbirth till taking of the mother’s sacrament, and 2) from the ritual of taking sacrament till the community feast. The aim of the present work is to analyze the relations between mother, family and village community reflected in the custom of mother’s sacrament in two aspects: 1) why was the period till mother’s sacrament so significant, and 2) what did this custom symbolize? The period till taking mother’s sacrament may be characterized as a period of absolute rest and keeping aloof from the village community. During that time the mother had an opportunity to gradually return to her former physical state and common activity. Taking into consideration the importance of that period for mother and child, it was strictly regulated by various interdictions. The woman’s activity was limited in time and space presumably for two reasons: 1) particular powers which showed up during the child-birth, 2) the woman was considered unclean. Often in folk beliefs these two reasons existed as a unity.Taboos raised onto the level of belief usually become a commonly acceptable standard of behaviour, and no doubt arises as to the necessity to follow it. The village community played the role of supervisor of the disobedient women. After a certain period of time when there was no hazard for the woman and her child and all requirements had been fulfilled, the mother had the right to take the mother’s sacrament. In different Lithuanian regions the period between the childbirth and mother’s sacrament varied from 5 to 9 weeks. Such variation makes it possible to assert that mother’s sacrament was related rather to the customs than Church canons. The peculiarities of customs were determined by the collective experience of a concrete local community. The custom of mother’s sacrament persisted in the Lithuanian village till the 6th decade of the 20th century.