Patalkių vakarėliai Lietuvoje

LTPatalkių vakarėlis - viena iš jaunimo pasilinksminimo formų po kolektyviai atlikto darbo - talkos. Tyrimu prisidėsime prie jaunimo inkultūracijos problemos gvildenimo. Pagrindinis jaunimo bendruomeninės veiklos baras - laisvalaikis, todėl, nagrinėdami patalkių vakarėlių intensyvumą bei savitumus sinchroniniu ir diachroniniu aspektais, keliame tikslą atskleisti, kaip technologijos ir kultūros naujovės pakeitė Lietuvos kaimo jaunimo bendruomeninės veiklos formas XIX a. pabaigoje - XX a. pirmojoje pusėje. Tikslui pasiekti autoriaus keliami šie uždaviniai: 1) apibendrinti sukauptą patalkių vakarėlius aprašančią ekspedicinių lauko tyrimų medžiagą ir archyvinius bei publikuotus šaltinius, 2) pateikti jų lyginamąją analizę, 3) atskleisti jų savitumus, patalkių vakarėlius lyginant su kitomis laisvalaikio praleidimo formomis, 4) remiantis ir kitų autorių talkų tyrimais, pateikti patalkių vakarėlių tipizaciją, 5) nustatyti kiekvieno jų tipo savitumus ir socialinę reikšmę, 6) nustatyti regioninius patalkių vakarėlių rengimo savitumus ir jų kaitą laike*. Nors Lietuvoje atlikta nemažai pavienių talkų (linininkystės - visos Lietuvos mastu) bei viso talkų komplekso (lokalinių) tyrimų, patalkių vakarėliai menkai tenagrinėti, todėl pagrindiniai naudoti šaltiniai - 1990-1994 m. atlikti autoriaus lauko tyrimai.Jų metu 331 žinių pateikėjo klausėme, ar po talkų buvo rengiami pasilinksminimo vakarėliai. Atsakius teigiamai, prašėme išvardyti talkas, po kurių jaunimas šį susiėjimą rengė, ir nurodyti šių sambūrių intensyvumą (tai padarė 175 respondentai). Absoliuti informatorių dauguma buvo gimę 1900-1920 metais ir liudijo tarpukario realijas. Lauko tyrimai leido nustatyti įvairių tipų patalkių vakarėlių intensyvumą visos Lietuvos ir dalies lietuvių etninių teritorijų mastu. Diachroninį tyrimą apsunkina žymiai kuklesnė, XIX a. pabaigą liudijanti medžiaga, nes ji apibūdina tik atskirų tipų, nedidelėje teritorijoje rengtus patalkių vakarėlius. [p. 149].

ENParties after collective assistance belong to young people’s entertainment forms. Young people’s activity is mostly concentrated on organising their free time. Thus, analyzing the intensity and variety of parties after collective assistance depending on the territory and time we set ourselves the task to reveal how changes of technology and culture influenced young people’s activity in rural areas of Lithuania at the close of the 19th century and the first half of the 20th century. The analysis is grounded on the material collected during a 1990-1994 field research. It was found that parties after collective assistance were most frequently arranged after thrashing and flax braking. Meanwhile, after taking manure to fields, flax pulling, potato digging, harvest time and feather splitting after-work gatherings were rather rare. The introduction of progressive agricultural technologies in Western Lithuania caused the growth of activity in arranging young people’s gatherings after thrashing and flax braking. While the number of people assisting in thrashing was growing, the number of flax brakers was falling down, but in both cases the process itself took less time, collective assistance work become more frequent, and a small number of flax brakers used to be compensated by other young people joining an after-work entertainment. The growing efficiency of agricultural processes stimulated young people’s activity in organising entertainments. In social respect, parties after collective assistance did not differ much from other kinds of entertainment.Festivities connected with work gradually transformed into ordinary young people’s entertainments. However, in Eastern Lithuania parties after collective assistance did not become traditional till the middle of the present century, and the process of villages splitting into farmsteads was one of the reasons why young people’s gatherings not connected with collective work became rarer. Although parties after collective assistance occupied a very important place in the young people’s life in Žemaitija (Western Lithuania), due to their seasonal character they could cover only a quartile cycle of the year and could not play the same function as weekend and holiday gatherings. Meanwhile, in Eastern Lithuania with the Catholicism predominant, young people’s gatherings used to be arranged through 8.5 months a year (except the Advent and Lent periods). However, close social ties of young people have not survived in Žemaitija, as in the period between the wars most of their communities lost their local character.