Kaimo religinio gyvenimo formos ir funkcijos XX a. pirmojoje pusėje

LTViešas religinis kaimo bendruomenės gyvenimas, jo formų įvairovė buvo tiesiogiai susiję su bendrų religinių apeigų kaime ir pareigų parapijai atlikimu. Ši gana svarbi kaimo bendruomenės funkcionavimui žmonių dvasinės ir socialinės veiklos sritis kol kas beveik nesusilaukė etnografų dėmesio. Formuluoti problemą, t. y. pasekti religinės bendruomenės ir tautos ryšį teoriniame lygmenyje, yra bandęs sociologas R. Grigas. Šiek tiek apie religijos vietą atskirų visuomenės socialinių grupių gyvenime yra rašę etnografai. Įdomus J. Kišenaitės bandymas kai kuriuos kaimo religinio gyvenimo aspektus sieti su sakralinės erdvės samprata. Religiniame kaimo gyventojų gyvenime galima išskirti tris svarbiausias jo raiškos formas: 1) savarankiškai kaimo bendruomenėje gyventojų atliekamos apeigos; 2) religinė kaimo veikla, kurioje dalyvauja kunigai; 3) kolektyvinis kaimo gyventojų dalyvavimas bažnytinėse apeigose. Straipsnio tikslas - aptarti kiekvieną iš paminėtų religinio gyvenimo formų, išryškinti jų funkcijas ir vietą žmonių, kaimo, kaip tikinčiųjų bendruomenės sudėtinės dalies, ir parapijos, kaip svarbiausio Bažnyčios (plačiąja prasme) struktūrinio elemento, gyvenime. Pagrindinis darbo šaltinis - lauko tyrimų medžiaga, kurią rinkti pradėjau pagal savo susidarytą klausimyną „Kaimas - religinės bendruomenės dalis“ aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Rinkti medžiagą padėjo Vilniaus pedagoginio universiteto studentai istorikai, atlikdami etnografinę praktiką. Susikaupė per 300 respondentų atsakymų iš visų Lietuvos etnografinių regionų. [p. 138].

ENReligious life of a village as a part of religious community, as well as its forms were directly connected with the performance of common ceremonies and parish duties. The Cross was the centre of rural religious life. The cross received daily respect, however, the rites taking place at the cross were a special expression of religious, spiritual relationship, and psichological concentration of village inhabitants. The rites performed during the Days of the Cross were most important. Singing of the May litanies that used to take place throughout the month rallied the village dwellers for a rite and for informal communication between the neighbours, young people in particular. In consecrating the crops and in the collection of Christmas donations, the aspect of spiritual link between the village and the Church should be emphasized. In this way the Church and the clergy were materially supported. Therefore the matter of prestige of the village gains importance along with the religious and economic aspects of this tradition. The Masses celebrated on the order of the village also fulfilled religious and communicative functions. During them, villages and their inhabitants, both dead and alive, were blessed. Masses ordered by groups of inhabitants, after the First World War also by individual members of rural religious organizations, were practised. Relations between the members of rural community as a community of believers and the Church, as well as group religiousness were maintained also in other ways. Interrelations among the village-dwellers and relations between them and the Church, along with cultural, economic, legal, and psychological factors, stabilized country life and exerted influence on the functioning and interaction of various rural institutions.