Pietryčių Lietuvos gyventojų etnokultūrinės aspiracijos švietimo srityje

LTDėl pietryčių Lietuvos geografinės padėties bei sudėtingos istorinės raidos švietimo padėtis ir politika šiame regione iki pat šių dienų niekada nėra buvusi adekvati susiklosčiusiai gyventojų etnodemografinei įvairovei. Iki 1864 m. carinės valdžios įvesto spaudos draudimo lietuviai ir lenkai čia mokslinosi lenkiškose mokyklose, o per visą spaudos draudimo laikotarpį (kaip ir visoje Lietuvoje) - rusiškose mokyklose. Tik panaikinus spaudos draudimą atsirado formalios galimybės daugeliui čia gyvenusių tautybių bandyti įtvirtinti savo tapatumą ir švietimo srityje. Tačiau dėl anksčiau susiklosčiusių istorinių aplinkybių, ypač dėl valstybingumo neturėjimo, kartu (ypač tarp lietuvių) ir dėl valdininkų, dvasininkų ar šiaip šviesuomenės šiame krašte labai mažo skaičiaus bei dėl oficialios valdžios požiūrio į mokyklas įvairiomis kalbomis realios galimybės skirtingoms tautoms turėti savo mokyklas taip pat buvo gana nevienodos. Todėl visai nenuostabu, kad jau iki Pirmojo pasaulinio karo lenkiškų, rusiškų ir lietuviškų mokyklų santykis buvo pastarųjų nenaudai, o vėliau, Lenkijai okupavus Rytų Lietuvą, šis santykis dar labiau pasikeitė. Pavyzdžiui, 1922 m. Vilniaus krašte tarp visų valstybės išlaikomų mokyklų buvo 714 lenkiškų ir tik 62 lietuviškos pradinės mokyklos1. Kad šis santykis toli gražu neatspindėjo natūralių krašto gyventojų poreikių, rodo ir tai, jog labai sunkiomis sąlygomis krašto lietuviai ėmėsi kurti platų, daugiausia savo bendruomenės pastangomis ir lėšomis išlaikomų mokyklų tinklą. Vien „Ryto“ draugija įkūrė ir išlaikė apie 200 pradinių bei keletą aukštesnės pakopos mokyklų, kuriose mokėsi apie 10 000 mokinių. [p. 114].

ENDuring the last two centuries Eastern Lithuania belonged more often to other states than to Lithuania. Therefore, the possibilities for the Lithuanians freely to choose education in their mother tongue had been rather limited. In general, the national structure of the school network did not comply with the ethnodemographic structure of the population. The polonisation or russification tendencies prevailed, depending on the region’s dependence to either of the two states. After restoration of the Lithuanian state in 1990 there appeared the possibilities for satisfying educational needs of the inhabitants of the region. However, due to the deformed national consciousness, quite a number of local residents wish to acquire education not in their national language: most of Belarussians and a greater part of Poles attend schools where the teaching language is in Russian, part of Lithuanians attend Polish or Russian schools. Such a situation has been caused by two main factors: 1) although Russians make only 10% of the population, up to 1990 the number of schools with teaching provided in the Russian language was the highest; Polish schools here also prevailed over Lithuanian ones; 2) although a number of this region’s inhabitants considered themselves to be of one nationality, the entry in their passports issued during the soviet period confirmed another. The school structure has slightly changed lately, and a number of Lithuanian and Polish schools have been opened. However, the situation still remains rather complicated. As the local authority bodies of Vilnius and Šalčininkai districts are still in the hands of the Poles, they continue to impede Lithuanian, Belarusian and mixed family children to choose schools with teaching in the Lithuanian language and to prevent establishing such schools where they do not exist.