Religijos fenomenologijos metodas ir jo taikymo baltų religijos tyrimams galimybės

LTReligijos fenomenologija yra viena iš religijotyros disciplinų greta tokių sričių kaip religijų istorija, religijų geografija, religijos etnologija ir 1.1. Tačiau, skirtingai nei jos, religijos fenomenologija nesiremia kitų, „už religijos“ esančių mokslų principais, kaip kad, tarkime, religijos sociologija ar religijos psichologija, nagrinėjančios religiją sociologijos ar psichologijos metodais. Religijos fenomenologija religinius reiškinius siekia nagrinėti „kaip tokius“, pripažindama religiją kaip visiškai neredukuojamą ir per kitas sritis neaiškintiną autonomišką reiškinį. Nepaisant tokio, sakytume, pagarbaus požiūrio, santykio su tyrinėjimo objektu, religijos fenomenologijai prikišamos gana rimtos „subjektyvumo“, „teologizavimo“, „fantazavimo“ nuodėmės - šie priekaištai aidi būtent iš „griežtojo“ religiją redukuojančio religijotyrininkų sparno. Antra vertus, šitokie priekaištai geriau panagrinėjus pasirodo kiek ideologizuoti ir išsprūstantys polemikos įkarštyje; pati fenomenologija labai griežtai atsiriboja nuo bet kokių vertinimų, o „fantazavimai“ joje negalimi dėl nuolatinių korekcijų su religijų istorijos medžiaga. Religijos fenomenologija turi savo metodus ir principus, kurie jai bemaž vienintelei iš religijotyros disciplinų leidžia kalbėti apie religiją visiškai nepriklausomai nuo aplinkinių metodologijų ir disciplinų gana stipraus „spaudimo“. Savo principus turi ir lyginamoji religijotyra, tačiau, antra vertus, ji pati yra religijos fenomenologijos šaka, ir toliau kalbėsime būtent apie fenomenologiją. Pagrindiniai religijos fenomenologijos atstovai - daugiausia Vokietijos, Olandijos ir Švedijos mokslininkai - Nathanas Soderblomas, Rudolfas Otto, Gerardas van der Leeuwas, Fritzas Heileris, Geo Widengrenas, Giunteris Lanczkowskis, religijos fenomenologu laikomas ir Mircas Eliade. Jų veikalais čia ir bus remiamasi. [p. 36].