Žemaitijos mažosios architektūros statinių geležinių viršūnių meniniai ypatumai
LTMetalinės mažosios architektūros statinių koplytstulpių ir stogastulpių viršūnės Lietuvoje ir Žemaitijoje pradėtos gausiai gaminti XVIII a. viduryje. Šį faktą patvirtina prie viršūnės vienoje ar kitoje kompozicijos dalyje pritvirtinti ar vėjarodės plokštumoje iškirsti skaičiai. Geležis buvo brangi, todėl medines koplytėles, kryžius vainikuodavo medinės viršūnės. Ypač daug jų yra prie augančių medžių pritvirtinamose koplytėlėse Telšių, Raseinių, Kretingos rajonuose, nemažai medinių viršūnių išliko Dzūkijoje ir Užnemunėje. Nuo gamintų iš geležies jos skiriasi komponavimo ir meninių priemonių, išgaunamų drožiant ar gręžiant medines lentas, stilistika. Medinėse - daugiau tiesių linijų, apvalių ažūrinių išpjovų. Vingiuotas detales buvo ne tik sunkiau iš vientiso medžio gaminti, ilgaamžiškesnė ir plastiškesnė geležis pamažu išstūmė medį. Darganos lengviau medines detales suskaldydavo ir supūdydavo, tačiau medienos drožybos stilistika dar ilgai dominavo metalo kalyboje, kartais, kaip antai, šiaurės Lietuvos Vabalninko apylinkėse populiariose “saulutėse” nesugebėta atsisakyti medinei lentai būdingo pjaustymo būdo, nors iš skardos kirsti dantelius ir šakeles buvo nepalyginti sudėtingiau. [p. 25].
