1917 m. rugsėjo 18-22 d. Lietuvių konferencijos Vilniuje rezoliucijos projektas

LTVokietijoje carizmo nuvertimas buvo sutiktas su palengvėjimu. Manyta, jog tai susilpnins Rusijos kariną galią, o ekspansionistinių tikslų rytuose realizavimas pasistūmės į priekį. Kaip žinia, Reicho intencijos rytuose pirmiausia buvo nukreiptos į taip vadinamą sienų su Lenkija revizavimą ir į Pabaltijo aneksiją. Be to, esant palankiai tarptautinei konsteliacijai, buvo tikimasi atplėšti nuo Rusijos Suomiją, Ukrainą, Kaukazą ir tokiu būdu sudaryti Vokietijos vadovaujamų valstybių grandinę nuo Arkties vandenyno iki Juodosios jūros. Iš jų įvežamomis žaliavomis ir maisto produktais buvo planuojama sustiprinti Vokietijos ekonominą padėtį bei sužlugdyti Vakarų valstybių vykdomą blokadą. Tačiau Berlynas iki Spalio perversmo vengė naudoti karines priemones rusų armijos susilpninimui. Buvo galvojama, kad puolimas rytuose, suponuojantis pakankamai didelių jėgų koncentraciją, galės sukelti Rusijoje patriotiną reakciją ir armijos kovinės dvasios sustiprėjimą. Todėl buvo stengiamasi Rusijos vidinio irimo procesą "išsaugoti" politinėmis priemonėmis - palaikant nacionalinių mažumų separatizmą.Po carizmo nuvertimo Rusija, neatsisakydama ketinimų užgrobti Konstantinopolį ir sąsiaurius, tebetęsė karą. Sėkmingas karo tikslų realizavimas buvo įmanomas tik esant vidiniam valstybės stabilumui. Būdama laikina aukščiausios valdžios tvarkytoja, vyriausybė laikė savo pareiga išlaikyti valstybę vieninga ir nedaloma iki Steigiamojo Susirinkimo, kuris ir būtų turėjęs lemti Rusijos likimą. Iki to bet koks žymesnis nutarimas nacionalinių mažumų atžvilgiu būtų vertintinas kaip žingsnis į valstybės demontavimą. Esant tokiai kariaujančių valstybių interesų kolizijai Vokietijos politiniai veikėjai, tęsdami insurekcinę politiką, davė leidimą sušaukti Vilniuje lietuvių konferenciją. Joje turėjo būti išrinkta Taryba ir priimti Vokietijai palankūs pareiškimai. Šiais klausimais konferencijoje kaip tik ir kilo karščiausios diskusijos [p. 435-436].

EN"The problem of Lithuanian policy" gained major attention during the Lithuanian Conference that took place in Vilnius on the 18th-22nd of September, 1917. A resolution concerning that problem was passed by the presidium and adopted by the conference. Besides that, members of the conferece discussed four more projects of the resolution prepared by Maironis, rev. V. Jarulaitis, rev. A. Šmulkštys, rev. P. Prunskis (withdrawn). A. Žmuidzinavičius. All of them are presented to the reader’s attention.