Lietuvių rašomosios kalbos ir tarmių santykis XVIII a. Rytų Prūsijoje

LT1. Įžanginės pastabos. Rašomosios kalbos ir tarmių santykis — tai viena iš svarbiausių, pagrindinių bet kurio laikotarpio raįomosios kalbos istorijos problemų. Juk nuo to, kurios tarmės ar tarmių pagrindu kuriasi bei plėtojasi rašomoji kalba, labai daug priklauso tiek jos struktūra, tiek jos raida tam tikru istoriniu laikotarpiu. [...] Kiek kitoks lietuvių rašomosios kalbos ir tarmių santykis ligi nagrinėjamojo amžiaus buvo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau — LKD). Čia šio santykio atžvilgiu išsiskyrė dvi rašomosios kalbos atšakos: vidurietiškoji ir rytietiškoji (tiksliau — dzūkiškoji bei rytietiškoji). Senesnes tradicijas turėjo pastaroji, tačiau tvirtesnes pozicijas XVIII a. įgijo su ja koreliuojanti vidurietiškoji atšaka. Tos tvirtesnės pozicijos veikiausiai ir nulėmė tai, kad šio amžiaus pirmoje pusėje rytietiškąją-dzukiškąją išstūmė vidurietiškoji, o šio amžiaus antroje pusėje ėmė tolydžio vis stipriau veikti, ypač fonologijos ir morfologijos lygmenyse, žemaičių tarmė. Vidurietiškosios lytys buvo įtvirtintos 1737 m. išspausdintoje anoniminėje gramatikoje "Universitas Linguarum Litvaniae", o žemaitiškosios tame amžiuje dar nesusilaukė gramatinės kodifikacijos. Toliau čia, remiantis dabartinės lietuvių dialektologijos bei dialektografijos duomenimis bei lyginamqja XVIII a. raštų kalbos analize, bus mėginama detaliau panagrinėti žymesniųjų šio amžiaus RP autorių kalbą jos tarminio pagrindo atžvilgiu. Nagrinėjant daugiausia bus ribojamasi fonologijos ir morfologijos lygmenimis, nes juose ryškiausiai atsispindi tarmių skirtybės. [Iš teksto, p. 38].