LTLietuvos kelio į tarptautinį pripažinimą atskaitos tašku įprasta laikyti 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartį, pagal kurią Lietuvą pripažino bolševikinė Rusijos vyriausybė; iš esmės, tokios nuomonės iki šiol laikytasi tiek tarybinėje, tiek ir tautinėje istoriografijoje. Tiesa, pastarojoje nevengta priminti, kad pirmasis pripažinimas buvęs gautas iš Vokietijos (1918 m. kovo 23 d.); kai kurie autoritetai tam pripažinimui net buvo linką teikti "ypatingos svarbos" (M.Riomeris); vis dėlto tautinėje istoriografijoje apskritai (apie tarybinę šiuo atveju nė kalbėti netenka) į Vokietijos suteiktą pripažinimą žiūrėta rezervuotai, kaip į konjunktūrinių aplinkybių rezultatą, kuriam jeigu ir galima teikti reikšmės, tai daugiau kaip politiniam faktui, o ne kaip tarptautinės teisės aktui (P. Čepėnas, G. Rutenbergas). Prioritetas pripažinimui, gautam iš bolševikų vyriausybės, buvo teikiamas didžia dalimi dėl tos priežasties, kad jis gautas iš Rusijos, t. y. iš buvusios Lietuvos šeimininkės pusės. Mat, pagal priimtą teisinę tradiciją nauja valstybė, susidariusi po secesijos (atsiskyrimo), gali būti priimta į tarptautiną bendriją tik prieš tai gavusi pripažinimą iš valstybės, nuo kurios ji atsiskyrė. Matyt, remiantis šia tradicija, istorinėje literatūroje ir buvo prezumuojama, kad 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartimi Sovietų Rusijos suteiktas pripažinimas Lietuvai esą sudarąs pagrindą pripažinti Lietuvą kitoms valstybėms [p. 271].
ENThe recognition of independence of Lithuania is usually linked with the Peace Treaty of July 12, 1920, in accordance with which the Bolshevik Government headed by V. Uljanov-Lenin renounced its sovereign rights to the people and territory of Lithuania. As the Bolshevik Government performed that basing not only on the right of nations to self-determination but also in the name of the Russia, it is accustomed to think that the recognition of Lithuania rests both on natural and state law. However, the analysis of the historic events of 1918 1922, indicates that international community of the time viewed the recognition of Lithuania made by Soviet Russia only as aformal legalisation of actual situation. The article tries to give the answer to the question: could just the natural right to self-determination deduced from actual situation suffice for the complete secession from the Russian Empire?.