Vilniaus autonomistai ir jų 1904-1905 m. Lietuvos politinės autonomijos projektai

LT"Nepaprasčiausias - labiausiai istorinis - politinio šalies individualumo patvirtinimas yra jos valstybingumas - tai, ką vadiname Nepriklausomybe... Kitos Lietuvos - kaip Lietuva - nėra... (Michal Romer. Niema Liudvika Abramowicza // Gazeta Codzienna. - 1940.02.25) Taip kalbėjo M. Riomeris, palydėdamas į amžinybe krajovcų idėjinės-politinės krypties mohikaną L. Abramovičių. Šiltai apibūdindamas pastarojo siekius ir idealus, kartu išsakė ir savo nuostatą Lietuvos atžvilgiu. Nuostatą, kuri išsikristalizavo jaunystėje, kurios nepakeitė net sunkūs, skausmingi istorijos išbandymai, privertęį skirtingai nuo L. Abramovičiaus, demonstratyviai stoti į vieną iš konfrontuojančių (lenkų-lietuvių) - lietuvių - pusių. Toks apsisprendimas nebuvo paprastas, nes susidūrė su dualistinės prigimties prieštaravimu, kuris vienu atveju jį, išaugusi bajorų šeimoje ir susijusi su lenkų kultūra, stūmė į konfliktą su pačiu savimi, antru gi -, kaip Lietuvos bajorą, pilietį, demokratą, branginusi ne abstrakčius demokratinius idealus, o konkretų veikimą, akino jį būti kartu su lietuvių liaudimi, veikti tos liaudies, o tuo būdu ir Lietuvos, naudai [p. 173].

ENIn conferences that were held in Vilnius in the period between December, 1904 and June, 1905 Lithuanian, Polish, Bielorusslan and Jewish democratic intelligentsia discussed the problem of political and administrational autonomy of Lithuania within the Russian Empire. We think that the initiators of this activity were Lithuanian and Polish democrats (J. Vileišis, F. Bortkevičienė, P. Višinskis, J. Jablonskis. ... and T. Vróblewski, L. Abramowicz, В. Krzyżanowski, L. Krzywicki...). Representatives of Poles, Bielorussians, Jews basing upon historic, cultural and economic unity of the territory raised their voices for their historic and geographic autonomy of Lithuania, whereas Lithuanian voiced for the etnographic autonomy. The first ones, In their attempt to project into the future of Lithuania, followed the principle of citizenship, while the others were guided by the national principle. This indicates that in the period of the activity of Vilnius autonomists two conceptions of Lithuanian independence became the object of an official political discussion, or, to be more precise, opposed each other. The first one was a modified and modernized sequel of GPL tradition, the second one propagated the idea of modern national state aimed at building up guarantees for the existence of the Lithuanian nation. The first official contacts did not yield any real results on principal problems, however, the beginning of the dialogue between adherents of the two conceptions was made.