LT1. Pastaraisiais dešimtmečiais daug rašoma ne tik apie veiksmažodžių, bet ir apie būdvardžių valentingumą. Kadangi būdvardis, kaip ir veiksmažodis, yra semantinis predikatas, jis gali būti aprašomas panašiai kaip ir veiksmažodis. [...] Būdvardžio vartojimas sakinyje atributiškai taip pat rodo, kad jungtis nėra reikšminga, nusakant būdvardžio, kaip predikatinio žodžio, valentingumą. Apskritai kalbant, tarinio jungties valentingumas kelia abejonių ir sintaksės lygmenyje. Jei valentingumas yra veiksmažodžio reikšmės lemiama ypatybė, o tarinio jungtis yra "semantiškai tuščia", tai kuo galėtų remtis jos sintaksinis valentingumas? Tai, kad tarinio jungtis siejasi su subjekto vardininku ir predikatiniu žodžiu, ko gero, priklauso nuo jos, kaip veiksmažodžio, grynai gramatinio pajėgumo prisijungti kitus žodžius bei jų formas. Toks pajėgumas būdingas veiksmaodiams apskritai (plg. Apresianas 1974: 120). Šiame straipsnyje daugiausia dėmesio bus skiriama būdvardžių reikšmės ir valentingumo santykio tyrinėjimams. [...] [Iš teksto, p. 59-60].