LTMarijos Nekalto Prasidėjimo vardo vienuolija, gimusi 1673 metais Lenkijoje, iki 1795 metų kilo, bet po to rusų priespaudoje silpnėjo, ir 1909 m. beliko vienas senelis Vyriausias Vadovas be pavaldinių. Visiškas marijonų išnykimas artėjo. Bet atsirado gaivintojas, kuris vienuoliją nuo mirties išgelbėjo. Tai buvo kun. prof. Jurgis Matulaitis, teologijos daktaras /1871-1927/. Jis stojo į mirštančius marijonus, jų gyvasčiai viską ir save visiškai paaukodamas, nežiūrint didžiausių sunkenybių, pavojų. Jis juos ne tik atgaivino, bet ir reformavo. Per 28 metus jis buvo gaivinantis Vyriausias Vadovas. 1927 m. mirdamas, paliko jau šešiose tautose 12 vienuolinių namų ir 319 narių. Apie šio didžiojo gaivintojo išganingą apaštalinę veiklą dar trūksta išsamesnio nagrinėjimo. Todėl šiuo darbu norėtųsi didį trūkumą bent dalinai užpildyti. Svarstymą daliname į dvi dalis. Pirmoje žvelgiame į marijonų kilmę, plitimą ir saulėleidį nuo 1670 iki 1909 metų. Kadangi beveik dviejų šimtmečių laikotarpis tikslesnio nagrinėjimo dar neturi, todėl šio tarpo glaustas pjūvis darėsi nelengvas. Pirmiausiai pagal artimus šaltinius ilgiau sustojam prie atgaivintojo reformatoriaus nepaprastai veiklaus apaštalinio gyvenimo ir darbų. Ryškesnis jo pristatymas stipriau paryškina ir vienuolijos atgijimą ir plėtrą. Apie tai ilgiau sustoja antroji dalis. Nagrinėjimas pagrinde remiasi gausiais nespausdintais šaltiniais, kurie saugomi marijonų centriniame archyve Romoje.Kitas svarbias žinias teikė įvairūs kiti archyvai: Vatikano, Šv. Vienuolių Kongregacijos, Pijorų, Šv. Apeigų Kongregacijos, Friburgo Universiteto Šveicarijoj, Lietuvos Pasiuntinybės prie Apaštalų Sosto, Šv. Kazimiero Marijonų Provincijos Š. Amerikoje, Seserų Kazimieriečių Čikagoje, Lenkijos Marijonų Provincijos, Kielcų vyskupijos, Varšuvos ir Poznanės arkivyskupijų, Lietuvos, pal. Jurgio Matulaičio šventumo bylos daviniai. [...] [Iš Įžangos, p. 3].