Praeities, dabarties, ateities išgyvenimų ontogenetiniai ypatumai : disertacija

LTLaiko problema yra viena iš seniausių, sudėtingiausių ir aktualiausių mokslinių problemų. Pastaruoju metu ji ypač aktuali psichologijos mokslui, nes visas žmogaus gyvenimas išsidėsto laike. Šiame darbe nagrinėjamos subjektyvaus, psichologinio laiko problemos. Psichologinis laikas reiškiasi įvairiomis formomis: laiko suvokimu, laiko išgyvenimu, psichiniu tempu ir kt. Šio darbo tikslas – ištirti įvairaus amžiaus žmonių praeities, dabarties, ateities išgyvenimų ypatumus ir pokyčius nuo paauglystės iki pagyvenusio amžiaus, nustatyti jų ryšį su kai kuriomis asmenybės dispozicijomis (savęs vertinimu, sugebėjimu įgyti statusą, saviakceptuacija, atsakingumu, eksternališkumu – internališkumu). Tyrime dalyvavo 100 žmonių, ištirtos penkios amžiaus grupės (11-12 m., 18-20 m., 30-33 m., 40-45 m., 60-65 m.). Nustatytas ryšys tarp laiko išgyvenimo ir kai kurių asmenybės savybių: su laiko išgyvenimo parametrais tampriausiai siejasi savęs vertinimas ir atsakingumas. Praeities subjektyvi trukmė su amžiumi ilgėja, praeities įvykių vertinimas palankiausias suaugusio amžiaus periode, mažiausiai palankus paauglystėje. Dabarties subjektyvi trukmė iš esmės nekinta nuo paauglystės iki pagyvenusio amžiaus periodo, žymiai pailgėdama pagyvenusiame amžiuje. Palankiausiai dabartį vertina 11-12 m. paaugliai, žemiausiai 40-45 m. žmonės. Ateities subjektyvi trukmė ilgiausia paauglystėje, vėliau su amžiumi trumpėja, be to, su amžiumi iš ateities tikimasi vis mažiau. Tyrimo rezultatai gali būti panaudojami psichologiniame konsultavime, padedant žmonėms adekvačiai vertinti laiko perspektyvą ir retrospektyvą.

ENThe problem of time has lately become particularly important in the science of psychology because all human life is situated in time. This work examines the issues of subjective, psychological time. Psychological time manifests itself in diverse forms: the perception of time, the experience of time, psychic tempo, etc. This work aims to examine the experiences of the past, the present and the future by people of various ages, their transformations from adolescence to old age, and establish their relation to some personal dispositions (self-esteem, ability to achieve status, self-acceptance, responsibility, and externality-internality). 100 people took place in the research and five age groups were studied. A relation between the experience of time and some personal qualities was established: self-esteem and responsibility were most closely related to the parameters of the experience of time. The subjective duration of the past grows longer with age. Past events are evaluated most favourably during adulthood and least favourably – during adolescence. The subjective duration of the present essentially does not change between adolescence and the old age but grows significantly longer during the old age. The most favourable assessments of the present are given by 11-12 year old adolescents, while the least favourable – by 40-45 year old people. The subjective duration of the future is the longest during adolescence and decreases with age. Moreover, expectations toward the future also decrease with age. Research results may be used in psychological consultations for helping people in adequate assessment of the perspective and the retrospective of time.