Kas iškirto varnui akį: politikos ir visuomenės kritikos etiudai
LTŠi knyga atsirado lyg koks intelektualinis nuotykis, kurio esmė slypėjo dviejų labai skirtingų aplinkybių sumaištyje. Viena lietė domėjimosį kryptį, kita – raiškos formas. Pirmoji – tai publicistinio rūpesčio mūsų viešuoju gyvenimu aplinkybė. Ji vertė akademinį istoriką išlysti iš įprastinės mokslinio vienuolyno celės ir imti, Frederiko Beigbederio žodžiais tariant, kišti nosį į reikalus, kurie nėra mano... Visuomenės ir politikos lauko stebėjimas nuolat reikalavo savo istorinių žinių bei pilietinių patirčių patikrinimo. Vertė sieti galvojimus ir veiklą. Kitaip tariant, reikalavo viso to, ką lietuvių intelektualinių sąjūdžių istorijoje pabrėždavo Stasio Šalkauskio ar Vytauto Kavolio sukirpimo mąstytojai. T. y. mintis, kad intelektualinio veikimo negalima atskirti nuo pilietinio įsipareigojimo. Kišti nosį ne į savo reikalus yra tiesiog paprasto intelektualinio gyvenimo priedermė, kurią pamiršus, nukenčia ne tik gyvenimas, bet ir intelektas. Antroji aplinkybė – tai gana netikėta trumpo etiudo forma, kuri atsirado dėl pasiryžimo rašyti elektroniniam „OMNI laikas“. Tiesa, pačiame tinklalapyje tai yra vadinama komentarais, tačiau man tai buvo savotiškos formos bei žanro iššūkis [p. 6].
