Prarastosios Lietuvos pėdsakų beieškant: straipsniai iš Lietuvos dailės ir kultūros istorijos, rašyti 1954-1990 m. Vokietijoje

LTNors pokarinės lietuvių išeivių kultūros, dailės gyvenimo istorijos dar neparašytos, aišku, kad dr. Povilas Rėklaitis šiame kontekste atsiskleidžia kaip gana įvairiapusė, plačių interesų asmenybė. Jis ir meno bei kultūros istorikas, publicistas, bibliografas, kolekcionierius, visuomenės veikėjas. Suprantama, kad ir jo kūryba, išsibarsčiusi daugybėje lietuviškų ir vokiškų leidinių, yra gausi ir itin plati savo tematika. Vien dailėtyros darbų bibliografija, pateikiama šios knygos pabaigoje apima per šimtą pozicijų. Visos kitos publikacijos (korespondencijos, recenzijos, pranešimai ir pan.), matyt, sudarytų dar ne vieną šimtą. Tai tikrai unikali nemažo mūsų istorijos laikotarpio medžiaga, kurią vienoje vietoje galima rasti tik autoriaus asmeniniame archyve. Vilniaus dailės akademijos leidykloje nusprendus išleisti dr. P. Rėklaičio straipsnių rinkinį, parengiamasis darbas truko trejetą metų. Sutikęs su leidyklos pasiūlymu, autorius nuogąstavo dėl būsimos knygos skaitytojų ir kalbėjo: „Mano straipsniai buvo rašyti jau praėjusioje pokario epochoje; reikia pridėti ir užsienio sąlygose. Jie taigi, reikšmingi tik kaip liudytojai anos epochos domėjimosi Lietuvos kultūros praeitimi. Iš mano straipsnių negalima padalyti aktualaus vadovėlio Lietuvos studentams. Tai tik medžiaga Lietuvos dailės istorijos tyrinėjimų irpopuliarizavimo istorijai“. Šiai nuomonei leidykla pritarė ir stengėsi atrinkti tai, kas galėtų labiausiai dominti šiandieninį skaitytoją. Norėjosi P. Rėklaitį pristatyti ne tik kaip dailėtyrininką, bet žymiai platesnio diapazono kultūros tyrinėtoją. [Iš teksto, p. 10-11].