LT1569 m. liepos 1 d. Liubline buvo paskelbta, kad Lenkijos Karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė jungiasi į Abiejų Tautų Respubliką (toliau – Respublika). Unijos akte rašoma: „Lenkijos Karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė yra jau vienas neišskiriamas ir nedalomas kūnas, taip pat viena bendra, neišskiriama Respublika, kuri iš dviejų valstybių ir tautų susidarė ir susiliejo į vieną tautą.“ Tautomis čia vadinami valdančiųjų sluoksniai, abiejų valstybių bajorų luomai. Nepaisant pareiškimų apie vieną valstybę ir tautą, Respublika buvo ir visą laiką išliko dvinare valstybe, susidedančia iš dviejų valstybių. Jungtinė Lenkijos ir Lietuvos valstybė turėjo bendrus valstybinius institutus, valdovą ir seimą, bendrą užsienio politiką. Bet išliko ir tarpusavio valstybine siena atskirta valstybės erdvė, kiekvienos iš jų iždas, kariuomenė, teisė, išliko jų vykdomosios valdžios pareigūnai, kancleriai, iždininkai, etmonai, turėję valdžios galias savo valstybėse, ne visos Respublikos mastu. Iki Respublikos žlugimo 1795 m. neužsibaigė ir vienos politinės tautos susidarymas. Lenkijos ir Lietuvos bajorų politinės tautos daugelyje valstybės ir visuomenės gyvenimo plotmių suartėjo, bet išlaikė esminius savitus politinius ir etninius bruožus. [Iš teksto, p. 19].