II-IV klasių mokinių humaniškumo ugdymas : disertacija

LTDisertacijoje siekta išsiaiškinti esmines II–IV klasių mokinių humaniškumo ugdymo prielaidas. Tyrimo metu kelta hipotezė: II– IV klasių mokinių humaniškumo ugdymas vyks sėkmingai, jeigu: bus sudaromos sąlygos optimaliai pradinių klasių mokinių saviraiškai; tėvai rūpinsis vaiko veiklos efektyvumu; dominuos humaniški pedagogo santykiai su vaiku. Naudojant teorinius, empirinius bei matematinės statistikos metodus, buvo atliktas tyrimas su 331 skirtingų Lietuvos miestų mokiniu, 309 jų tėvais bei 18 mokytojų. Nustatyta: pradinių klasių mokiniai pakankamai humaniškai elgiasi su savo tėvais ir mokytojais, bet su savo bendraklasiais šių klasių tiriamieji elgiasi humaniškai kur kas rečiau. Tirtų mokinių išgyvenimai dar nėra pakankamai humaniški. Tirti vaikai gana palankiai vertino esmines humaniškumo apraiškas. Tačiau jiems dar sunkoka apibrėžti humaniškumo sąvokų esmę. Vaiko pozityvus veiklos vertinimas yra optimalios saviraiškos pagrindas. Šis santykis iš dalies lemia kognityvinį ir ypač praktinį humaniškumo internalizacijos lygmenį. Tirtų II–IV klasių mokinių savo veiklos vertinimas nėra pakankamai pozityvus. Išaiškėjo, jog tarp tirtų socialinių bei pedagoginių veiksnių dominuoja tėvų požiūris į vaiko veiklą. Koreliacinė analizė parodė, kad būtent nuo to, kaip klostosi šie santykiai, labai priklauso tiek mokinių požiūris į veiklą, tiek jų humaniškas elgesys su suaugusiaisiais ir ypač su bendraklasiais. Tyrimo rezultatai patvirtino, kad pedagogo santykiai su vaiku taip pat reikšmingas jo humaniškumo tapsmo veiksnys, nors ir mažiau svarbus nei tėvų santykiai su vaiku. [Iš leidinio]

ENThe thesis aims ascertaining the key education in humanity assumptions particular to the 2nd-4th form pupils. There was a hypothesis raised during a research that education of 2nd-4th grade pupils in humanity would be successful under the following circumstances: there will be conditions made for optimal self-expression of primary pupils; parents will take care of child’s activity effectiveness; humanistic relationship between a pedagogue and a child will dominate. Using theoretical, empirical, and mathematical statistics methods, there was a research made with 331 pupils from different Lithuanian cities, and 309 parents of pupils, as well as 18 teachers. It was found that: pupils behave in a humanistic way with their parents and teachers, although they less frequently behave that way with their classmates. Experiences of investigated pupils are not humanistic enough. Investigated children rather advantageously view the essential manifestations of humanity. Assessment of a child’s positive activity is the foundation of optimal self-expression. This relationship partially determines the cognitive and especially practical level of humanity internalization. The pupils of 2nd-4th forms did not view their activity in a very positive way. It was found that attitude of parents towards activity of their child predominates among investigated social and pedagogical factors. The correlation analysis shows that pupils’ attitude towards activity as well as their humanistic behaviour with adults and especially classmates depends much on the way these relations develop. Results of the research provide that the relationship between a pedagogue and a child is also a significant factor of his/her humanity becoming, even though a child’s relationship with parents is no less important.