LTKalbant apie sovietmečio meną, įprastai aktualizuojama pasipriešinimo oficiozinei dailei kryptis. Į viešumą ištraukiami tų menininkų kūriniai, kurie sovietmečiu buvo nustumti į paribius, nes prieštaravo sovietinei sistemai. Būtent toks menas sovietmečiu buvo vertinamas kolekcininkų, o ne meno funkcionierių. Vienas tokių pavyzdžių – Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui padovanota Vladimiro Tarasovo oficioziniam menui oponuojančių kūrinių kolekcija, gavusi pavadinimą „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“. O ir muziejai labiau linkę iš saugyklų ištraukti kūrybiškumo, modernumo bei profesionalumo kriterijais paremtus meno pavyzdžius, kaip kad ilgą laiką (2000–2020 m.) buvusioje nuolatinėje XX a. 7–8 deš. lietuvių dailininkų kūrinių ekspozicijoje Kauno paveikslų galerijoje kūriniai atliepė laikotarpio modernias dailės tendencijas: glaudų ryšį su XX a. pradžios tradicija ir savitas iš Vakarų atklystančias modernaus meno inspiracijas. [Iš straipsnio, p. 110]