Jonas Mulokas: architektūrinio identiteto paieškos globaliame pasaulyje

LTMonografijoje pristatomas vieno savičiausių ir reikšmingiausių lietuvių bendruomenės JAV architektų Jono Muloko gyvenimas ir kūryba. Baigęs studijas Vytauto Didžiojo universitete ir savo kūrybinį kelią pradėjęs nepriklausomoje Lietuvoje, J. Mulokas, kaip ir visa jo amžininkų karta, Lietuvą paliko kaip karo pabėgėlis. Patekę į pabėgėlių stovyklas Vokietijoje, lietuviai per penkerius metus išsisklaidė po visą pasaulį. Dalis jų apsistojo Šiaurės Amerikoje. Nepaisant politinės ir geografinės prarajos, skiriančios Lietuvą ir svečias šalis, išeiviai balansavo tarp būtinybės prisitaikyti prie svetimos aplinkos ir nenumaldomo įsitikinimo, kad Lietuva bus išlaisvinta, o buvimas svetur tėra tik laikinas epizodas. Išeivijoje gyvenusi karta suformavo ypatingą architektūrinį stilių, kuriame glaudžiai susipynė laikmečio architektūros tendencijos ir politinė misija kurti savąją architektūrą kaip lietuviškumo manifestą. Gilus šios misijos pajautimas J. Muloko ir jo amžininkų kūrybai ne tik suteikia prasmės lietuvių architektūros istorijoje, bet ir yra ryškiausių Šaltojo karo architektūrinių liudijimų bendras globalaus pasaulio paveldas.

ENLithuanian architecture of the 20th century reflects different periods, including the first independence, the Soviet occupation, and the years of exile. In the territory of Lithuania, the architectural heritage of the 20th century is relatively well researched and preserved. Meanwhile, important monuments built in the diaspora are often transformed, while sometimes losing their connection with the Lithuanian community. This book aims to uncover and interpret a part of this largely unexplored Lithuanian heritage in North America. The monograph focuses on the architect Jonas Mulokas, whose extensive personal archive, brought to Lithuania in 2019, served as the primary impetus for this text. Mulokas, a prominent promoter of the Lithuanian style in the diaspora, is presented within the broader context of World War II refugees, also known as Displaced Persons (DPs). Although Lithuanian emigration to North America began as early as in the 17th century, mass migration to the United States began in the 1850s as people were fleeing the Tsarist Russian Empire. The most common destinations were Pennsylvania, New York, Boston, Baltimore, Pittsburgh, Chicago, and Cleveland. Historian Stasys Michelson, in his book on Lithuanian emigration, states that, by 1914, about half a million Lithuanians had arrived in the USA. Another wave of emigration took place between 1918 and 1940, when more than 100,000 people left Lithuania, which had a population of less than 3 million at the time, in search of better economic conditions. Although most emigrants of this emigration wave went to South America, but a significant number of emigrants chose North America. [...].