Individo estetinės būties problema klasikiniame konfucianizme ir daoizme : disertacija

LTPastaraisiais dešimtmečiais naują kokybę įgaunantis, iš eurocentriškumo įtakos išsivaduojantis Rytų kultūrų tyrinėjimas Vakaruose skatina permąstyti klasikinio vakarietiškojo mąstymo modelius ir teorijas, kurie anksčiau buvo laikomi universaliais. Viena klasikinių sąvokų – estetika ir jos sritį apibrėžianti grožio sąvoka, kurias XX a. II p. pakeičia platesnės – harmonijos ir estetiškumo sąvokos, taikytinos tiek Vakarų, tiek tradicinei kinų kultūrai apibūdinti. Estetiškumo sąvoka nurodo ne vien į kūrimą pagal grožio principus, bet į holistinį ir dinaminį žmogaus santykį su pasauliu ir būtimi, būties įprasminimą meninėje kūryboje pagal ontologinius bei kosmologinius principus. Ši sąvoka bene geriausiai išreiškiama kinų klasikiniuose religiniuose etiniuose mokymuose – konfucianizme ir daoizme. Konfucianistinės harmonijos modelis apibūdinamas kaip „įpareigojantis sąryšingumas‘, išskirtiniais jo bruožais laikant abipusiškumą ir hierarchiškumą. Esminės vertybės – žmoniškumas (ren), ritualinis elgesys (li), teisingumas (yi), Vidurio kelias (zhong, shu), tikrumas (cheng) ir kt. Daoistinės harmonijos modelis apibūdinamas kaip „neįpareigojantis sąryšingumas“, svarbiausiais jo bruožais laikant savaimingumą, asociatyvinį ryšį ir bešališkumą. Tai atskleidžiama, analizuojant svarbiausius daoistinės saviugdos bei estetinės būties būdus - „nerūpestingas klajones“, „buvimą drauge, nebūnant drauge“, „ kūrybą kaip nekūrybą“ir kt., ir teigiant, kad jie nepaneigia žemiškosios– žmoniškosios būties dimensijos daoizme. Remiamasi klasikiniais konfucianistinias ir daoistiniais veikalais: „Permainų kanonu“ (Yijing), „Istorijos kanonu“ (Shujing), „Dainų kanonu“ (Shijing), „Keturknyge“ (Si shu), „Laozi“, „Zhuangzi“. [Iš leidinio]

ENThe research of oriental cultures is gaining a new quality during the recent decades, and struggling free from the influence of euro-centrism in the West, induces to rethink the models and theories of the classical western cogitation, previously considered as universal. One of the classical definitions – aesthetics, and the definition of beauty defining its scope, which in the second half of the 20th century were replaced with wider definitions of harmony and aesthetics, are applicable both for the western and for the traditional Chinese culture. The definition is best expressed in the classical religious ethical teachings of Chinese: Confucianism and Daoism. The model of Confucianistic harmony is described as ‘obligative relatedness’, with mutuality and hierarchism as its exceptional features. The essential values include benevolence (ren), propriety (li), rightness (yi), Middle Way (zhong, shu), sincerity (cheng) etc. The model of Daoistic harmony is described as ‘non-obligative relatedness’. This is disclosed by analysing the most important methods of Daoistic self-development and aesthetical being: “careless wonderings”, “staying together without being together”, “creativity as non-creativity” etc., and by stating that they do not deny humanly-earthly dimension in Daoism. The dissertation is based on the classical Confucianism and Daoism works: Classic of Changes (Yijing), Classic of History (Shujing), Classic of Songs (Shijing), Four Books (Si shu), Laozi, and Zhuangzi.