Postmoderniojo diskurso hermeneutiškumas ir "estetiškumas" : disertacija

LTSvarbiausias disertacijos tikslas - atskleisti filosofinės hermeneutikos ir postmoderniojo diskurso sąsajas, postmodernaus mąstymo slinktis, to mastymo „estetiškėjimą“, išryškinant esmines hermeneutinio poveikio „kryptis“ – beprielaidinio mąstymo ir scientistinio pasaulėvaizdžio kritika, heidegeriškasis Vakarų metafizinės tradicijos suardymas, kalbos ir meno ontologinimas ir sykiu pastangos įveikti ontohermeneutiką. Tikslo siekiama trim etapais. Pirmiausia, apžvelgiant filosofinės hermeneutikos tradicijoje išryškėjusius probleminius branduolius ir aptariant naują filosofavimo pobūdžio supratimą, kurį lėmė kalbos bei diskurso ontologinio aspekto įsisąmoninimas, rodoma, kaip hermeneutika paveikė XX amžiaus filosofiją. Tas poveikis nusakomas kaip „filosofijos hermeneutiškėjimas“. Vėliau ryškinami postmoderniojo diskurso ypatumai, atskleidžiant jų sąsajas su filosofinės hermeneutikos tradicija ir aptariant prieštaringus postmodernios ir hermeneutinės nuostatų „santykius“. Galop tų nuostatų sąveika išskleidžiama gvildenant meno kūrinio suvokimą bei interpretavimą ir postmoderniojo meno suvokimą bei funkcionavimą postmodernaus būvio sąlygomis. Hermeneutikos ir postmodernaus diskurso ryšiai iškeliami analizuojant J. Derrida ir M. Heideggerio „pokalbį“, teigiant, jog postmodernus filosofavimas pratęsė Heideggerio pradėtą Vakarų metafizikos dekonstravimą, taip pat neklasikinėje filosofijoje išryškėjusią filosofijos estetinimo tendenciją. [Iš leidinio]

ENThe main objective of thesis is to reveal the essential interactions between philosophical hermeneutics and postmodern discourse by comparing M. Heidegger`s and J. Derrida`s deconstruction strategies and their attitudes towards meaning and truth. The roots of postmodern discourse and internal causes of its „aesthetization“ conditioned by peculiarities of re-thinking the art phenomena as well as deconstruction strategy for breaking all the oppositions between „centre“ and „periphery“ have been analyzed. The main dimensions of the impact of philosophical hermeneutics on postmodern discourse – critical attitude to unconditional thinking and to scientistic world-view, the Heideggerian project of destruction of Western metaphysical tradition, ontologization of language and art as well as attempts to overcome ontohermeneutics are discussed. This objective is approached in three stages. Firstly, it is through the analysis of the newly developed conception of philosophising determined by the perception of ontological aspect of language and discourse that the crucial impact of philosophical hermeneutics on the philosophy of 20th century is highlighted. Peculiarities of postmodern discourse are discussed later while revealing its interactions with philosophical hermeneutics. The features of „conversation“ between Derrida and Heidegger are discussed, ambivalences and ties between postmodern and hermeneutical thinking are emphasised. [From the publication]