Sudargo (Burgaičių) piliakalnis

LTPiliakalnis,vadinamas Vopiliu, yra Šakių r., Sudargo sen., Burgaičią kaime, 650 m j ŠV nuo Kidulių-Ramoniškių ir Slavikų kelių kryžkelės. Vorpilis - vienas iš 5 saugomų Sudargo vardu žinomų piliakalnių, išsidėsčiusių kairiajame Nemuno krante dviejuose kaimuose ir sudarančių 2 gynybinius kompleksus. Vorpilis įrengtas aukštumos kyšulyje. Apie 100 m j PR nuo jo irengtas papilys (Pilaitė). Piliakalnio aikštelė - 30x30 m slcersmens, greičiausiai išlikusi nevisa, nes ŠV išlcyšulio šlaitas stipriai erodavęs. lš Š ir R piliakalnj saugo statūs iškyšulio šlaitai: nuo Nemuno - iki 35 m aukščio, V šlaitas ne toks aukštas,statintas, iki 13 m aukščio. Nuo iš P pusės besidriekiančios aukštumos piliakalnio aikštelę saugojo šiuo metu beveik visiškai sunaikinti pytimas ir griovys. Pylimo vietoje matyti vos 0,5 m aukščio nuo gretimų aukštumų tesiekęs iki 20 m pločio pakilirnas. Griovio liekanas galima atsekti tik palei piliakalnio R šlaitą. Pylimas ir griovys sunaikintas nuolat dirbant žemę. Piliakalnio aikštelė sužalota ir Antrojo pasaulinio karo metais kasant apkasus. Iš penkių saugomų Sudargo piliakalnių plačiau tyrinėti yra trys - Grinaičių žydkapis ir Balnakalnis bei Burgaičiu Pilaitė. 1970 m. juos kasinėjo P. ir R. Kulikauskai. Žydkapio ir Balnakalnio tyrimai suteikė veningų žinių apie šių piliakalnių pylimų konstrukciją ir statybos etapus. Tyrėjai žydkapį datavo II–V a., Balnakalnį – VI–X a. Vorpilio papilyje Pilaitėje aptiktas nestoras, iki 30–40 cm VIII–XIV a. datuotas kultūrinis sluoksnis su lipdyta lygiasiene ir gnaibyta bei žiesta keramika, titnago skalda, gyvulių kaulais ir šlaku. Pačiame Vorpilyje tuo metu platesni archeologiniai tyrinëjimai nevykdyti, tik pažymėta, kad jame yra menkas kultšrinis sluoksnis (P. Kulikauskas, Užnemunës piliakalniai, V., 1982, p. 27. [...] [p. 72].

ENIn 2006 an area of 90 m2 was excavated at the Sudargas (Burgaičiai) hill fort site, which is called Vorpilis, and a cross-section of the hill fort’s defences was made. It was discovered that the hill fort’s defensive fortifications underwent at least one reconstruction. The first (early) rampart was made of brown soil and covered with compacted clay. Its width at the base was 7 m. A 2.6 m wide and about 0.8 m deep ditch was dug outside the rampart. Beyond the ditch there was yet another fortification of some sort (a fence?). The original rampart was later enlarged on both sides, using part of the former cultural layer for this, to create the second (later) rampart. On the inside, the rampart was widened up to 4 m and on the outside, up to 5 m by filling in the earlier ditch and digging a new ditch, which was 5.3 m wide, 2 m deep, and 4.5 m away from it. After reconstruction, the rampart was 16 m wide at the base. In the hill fort’s enclosure and on the heights beyond the ditch a thin cultural layer with hand built pottery, mostly with rough surfaces, and chance finds (small bronze chains; iron and stone artefacts of uncertain purpose). On the basis of the finds it is necessary to date the hill fort site to a very broad period: 1st millennium and perhaps early 2nd millennium.