Lingwistyczne prolegomena do twórczości M. K. Sarbiewskiego w języku polsim

LTAutorė atkreipia dėmesį į naujas pastarųjų metų baroko vertinimų tendencijas, tam tikrą baroko „renesansą", kuris atskleidė naujas tos epochos vertybes, lūžį pasaulėvokoje, tam tikrą eklektizmą jungiant laikinas ir amžinas būties problemas. Tyrinėjimo objektu autorė pasirinko Sarbievijaus pamokslą Laska marszałkowska (Maršalkos lazda), pasakytą 1635 metais Šv. Mykolo bažnyčioje laidojant Joną Stanislovą Sapiegą. Reikšmingiausiu šio teksto tyrinėjimu ligi šiol tebėra V. Piątkiewicziaus 1891 metų publikacija. Autorė nurodo, kokie šio tyrinėjimo teiginiai šiandien atrodo pasenę, o kokie klausimai šiame kūrinyje liko aktualūs ir neaptarti. Autorė čia įžiūri du aspektus: lenkų kalbos taisyklingumą bei meniškumą, į ką jau yra atkreipusi dėmesį K. Stawecka, ir šios kalbos pilietiškumą, kurį yra aptaręs S. Obirekas. Joanna Okoniowa gilinasi ir plačiau aptaria kalbines Sarbievijaus pamokslo ypatybes. Ji pažymi, jog pamokslo leksika rodo Sarbievijaus klasikinį humanitarinį išsilavinimą, leidžia pastebėti lenkų kalbos ryšį su kitomis indoeuropiečių kalbomis, dėmesį žodžio etimologijai, kalbos teorijai ir filosofijai. Pranešimo autorė atkreipia dėmesį, jog Sarbievijaus lingvistinėms interpretacijoms galėjo daryti poveikį jo mokytojas leksikografas Konstantinas Sirvydas. Analizuojant žodžio „laska" (lot. scipio, virga) etimologiją, semantiką, prasmines šio žodžio aliuzijas bei sąšaukas, pateikiamas Sarbievijaus pamoksle, atskleidžiama, kaip XVII amžiaus tekste šis žodis įgauna naujų prasmių, paremtų Šventojo Rašto vertimų ir baroko epochos mąstymo poveikiu. [Iš leidinio]