Panégyrique des épigrammes de M. Sarbiewski

LTDėl Epigrammatum liber kritinės medžiagos stokos Sarbievijaus poetikos tyrinėtojams iškyla nemažai problemų. 1892 metų T. Walio leidime galima išskirti tris epigramų grupes: 1) epigramos, kurių Sarbievijaus autorystė nekelia abejonių, 2) epigramos, kurios galėtų būtų jo parašytos, 3) autorystė labai abejotina. Taip pat nesunkiai išskiriamos ir trys pagrindinės kūrinių tematinės grupės: 1) aktualių politinių įvykių grupė, 2) filosofiniu mąstymu praturtinta teologinė grupė, 3) apologetinė. Pirmuoju kūrybiniu laikotarpiu (1618-1623) Sarbievijus Kražiuose buvo poezijos ir sintaksės mokytojas, po to dėstė retoriką Polocko kolegijoje, dvejus paskutinius studijų metus Vilniaus akademijoje. Tai nulėmė poeto priklausomybę nuo vietinių vienuolių, fundatorių. Ideologinis panegirinis epigramų pobūdis išliko iki pat jo kūrybos renesanso. Sarbievijus sukūrė daug panegirikų Lietuvos jėzuitų geradariams ir globėjams ( Karoliui Chodkevičiui, Stanislovui Kiškai, Eustachijui Valavičiui ir kt.). Kita adresatų grupė - bažnytinės asmenybės, kurias sutiko gyvendamas Romoje (1622-1625) - Tėvai M. Vitelleschi, A. Vivaldi, Collegium Romanum profesoriai. Trečioji grupė - Popiežius Urbonas VIII, jo sūnėnas kardinolas Fr. Barberini, Liudvikas XIII ir Austrijos erchercogas Karolis. Ketvirtoji grupė, nelygintina su pirmosiomis, - Horacijaus odžių imitacijos. Nors ir labai įvairių temų panegirikose ryškios XVI amžiaus pabaigoje - XVII amžiaus pradžioje vyravusios poetikos ypatybės, kūriniams būdingas konformizmas, atsižvelgimas į adresato norus ir poreikius. Sarbievijaus panegirikų technika turtinga, pasižymi individualybe ir kūrybiškumu (sterna, embleminis žanras, konceptualios epigramos ir concors discordia vel discors concordia principas). Kitas panegirinių kūrinių etapas galėtų būti Horacijų imituojančios odės, kuriose epigramų panegiriškumas nušvinta nauja šviesa. [Iš leidinio]