Latin poetry written by Polish Jesuits in the seventeenth century: from Horatian parody to elogium

LTSu XVII amžiaus lotyniškąja poezija literatūros istorikas šiandien gali susipažinti tik fragmentiškai: trūksta monografijų, neparengta šiuolaikiška XVII amžiaus neolotyniškosios literatūros bibliografija. Tai sunkina to meto literatūros tyrinėjimus. Šiek tiek geriau žinoma Renesanso ir Baroko sankirtos literatūra, ypač Horacijaus imitavimo problema. Šiame tyrinėjimų lauke atsiduria ir didžioji dalis Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus kūrybos tyrinėjimų. Vis dėlto straipsnio autorius pažymi visų Sarbievijaus kūrinių bibliografijos stoką, monografinių tyrinėjimų fragmentiškumą. Nekelia abejonių, jog didžioji dalis Baroko poezijos - Jėzuitų ordino narių kūryba. Tai suprantama: būtent ši vienuolija daugiausia nuveikė formuojant XVII amžiaus katalikiškąją švietimo sistemą, rengė kvalifikuotus pedagogus, skatino studentų ir profesorių literatūrinę kūrybą. Literatūros teorijos ir praktikos ryšys laikytinas vienu svarbiausių XVII amžiaus kultūros bruožų. Čia svarbu buvo Ratio studiorum nuostatos, retorikos ir poetikos kursai. Sunku įžvelgti jėzuitų poetų kūrybos individualių ar tautinių bruožų: čia daug universalių idėjų, kosmopolitinio mąstymo. Tai pasakytina ir apie antikinės literatūros interpretavimo bei imitavimo tradicijas. Jos padėjo sukurti bendrą kultūrinę atmosferą, kurioje brendo, formavosi lenkų, lietuvių, italų, ispanų, prancūzų, vokiečių jėzuitų kūryba. Straipsnio autorius tai vadina „krikščioniškąja parodija". Ja remiantis buvo krikščioninami antikos autoriai, taip pat bibliniai siužetai. „Parodiją", būdingą Baroko epochos poetams, ypač Jėzuitų ordino nariams, straipsnio autorius skiria nuo renesansinio „sekimo" (imitacijos). „Parodijų" kūrėjai buvo jėzuitai Sarbievijus, Jokūbas Baldė, Albertas Inesas. Sarbievijaus atveju „parodija" dažniausiai reiškia Horacijaus poezijos ir Giesmių giesmės motyvų jungimą.Tai kokybiškai nauja, lyginant su Renesanso epocha, imitacijos forma, Baroko epochai būdingas embleminio mąstymo pavyzdys. Šio mąstymo išraiška tapo elogijos žanras, labiausiai suklestėjęs xvii amžiuje ir ypač populiarinamas poetų jėzuitų. Tai tam tikras „avangardinės" poezijos žanras, atspindintis XVII amžiaus lotyniškosios poezijos raidą. Elegija artimai siejasi su minėto amžiaus retorikos kursuose dėstyta koncepto teorija ( plg. Sarbievijaus poetikos dalį „Apie aštrų ir šmaikštų stilių" ). Retorikos profesorius Janas Kwiatkevious šį žanrą vadino „nepaprastąja iškalba" (Elocjuentia non vulgaris). Straipsnio autoriaus manymu, esminiu xvn amžiaus poetų jėzuitų kūrybos bruožu laikytinas ne jos ryšys su Ignaco Lojolos Dvasinėmis pratybomis (Exercitia spiritualia) ir ne apskritai ryšys su dvasine Jėzaus draugijos veikla, o jos avan- gardiškumas, t.y. tų poetikos principų, kuriuos kėlė Renesanso teoretikai (saiko, harmonijos, tikslingumo), peržengimas siekiant gilaus emocinio ir estetinio išgyvenimo, nuostabos, susižavėjimo neįprastumu, ką Sarbievijus įvardino kaip „taiki nesantaika ir netaiki santaika" (concors diseordia et diseors Concordia). [Iš leidinio]

ENLatin poetry written in Poland in the seventeenth century appears to a historian of literature as an area only partly mapped out and largely unexplored. Researching it may be exciting and lead to important discoveries, yet outlining development trends and generalizing literary phenomena may be preposterous. Thus, although my intuitive and evaluating opinions presented in this paper are based on literary facts and earlier research in the field, they would be less riddled with reservations if an up-to-date monograph of seventeenth-century Latin literature in Poland were available. [Extract, p. 175]