L'historiographie antique dans l'oeuvre de Mathias Casimirus Sarbiewski (1595-1640)

LTDidis poetas ir poezijos teoretikas Sarbievijus manė, kad poetinis pašaukimas reikalauja visų rūšių žinių, kad tobulas poetas turi turėti enciklopedinį išsilavinimą. Ypač jį domino retorika ir istoriografija bei jų santykis su poezija. Pagrindinės mintys yra išdėstytos veikale De perfecta poesi. Šeštoje šio kūrinio knygoje istoriją Sarbievijus vertina kaip individualios patirties ir tėvynės įvykių atmintį (historiens narrât... suos casus et patriae), taip pat išskiria svarbiausias kategorijas: notitia rerum, notifia temporum, antiquitates, eruditiones, mores regnorum, caerimoniae, ritus sacrorum totumque thesaurus, quo ... iactant omnes antiquarii. Kaip rašo Sarbievijus, „kuo senesnis yra poezijos objektas, tuo ji laisvesnė viską išreikšti pagal visuotinai priimtą idealą". Sarbievijus tvirtina, kad istoriografija ir retorika užima menkesnę vietą nei poezija dėl to, kad jos perteikia mažiau tiesų ir kad jų tiesos yra ne tokios komplikuotos ir ne taip kilniai išreiškiamos, nereikalauja ypatingo pasakojimo rūbo. Dažniausiai Sarbievijus cituoja Titą Livijų, Saliustijų, Tacitą, Cezarį, Svetonijų, taip pat Paterkulą, Florą, Justiną, mažiau - graikų istorikus (Tukididą, Herodotą). Istorinių žinių Sarbievijus iš šių tekstų sėmėsi tiesiogiai arba per įvairius kitus šaltinius ar komentarus. (Kai kurias specialias Sarbievijaus istoriografijos problemas yra analizavę E. Sarnowska-Temeriusz, Zb. Grochałas, A. Mikolajczakas, Kr. Stawecka). [Iš leidinio]