M. C. Sarbiewski's fabular theology

LTTeologiją Sarbievijus studijavo ketverius metus: dvejus Vilniuje ir dvejus Romoje. Dar studijų metais jis buvo apibūdinamas kaip „teologas", tačiau jėzuitų terminologija tai reiškė „teologijos studentas", dar negavęs kunigo šventimų. Teologijos profesoriumi Vilniaus universitete Sarbievijus dirbo 1631-1635 metais. Vis dėlto galima pasakyti, jog Sarbievijus niekada nebuvo „grynas" teologas - jo mokslinė ir kūrybinė veikla visada svyravo tarp poezijos ir teologijos. Daugelis Sarbievijaus amžininkų buvo linkę laikyti jį labiau poetu negu teologu, ir priekaištavo jėzuitų ordino vadovybei, kodėl, užuot leidusi kurti „nemirtingus poetinius kūrinius" (J. Warszawski), liepia dėstyti teologiją. Straipsnio autoriai stengiasi ne priešinti poetinę ir teologinę Sarbievijaus veiklą, o ieškoti jungiančiųjų elementų, remdamasis paties Sarbievijaus suformuluota „taikios nesantaikos ir netaikios santaikos" (concors discordia et discors Concordia) nuostata. Šią nuostatą papildo ir pagrindžia Sarbievijaus darbai iš teologijos ir mitologijos. Teologinę poezijos sampratą Sarbievijus yra išdėstęs veikale De perfecta poesi (Apie tobulą poeziją). Poetą jis sulygina su Dievu, sakydamas, jog Kūrėjas norėjo „savo kūriniuose imituoti patį save". Šiuose samprotavimuose galima įžvelgti sąsajų su Platono idėjomis (Timajas, 29a, 49a). Jas papildo krikščioniškųjų autorių, Naujojo Testamento mintys. Taigi Sarbievijus tarsi jungia imitavimo ir kūrimo idėjas, ne priešpriešindamas jas, o įžvelgdamas tam tikrą tęstinumą, tuo savotiškai atliepdamas Senojo ir Naujojo Testamento jungčiai. Ieškodamas gilesnių „santaikos" (Concordia) motyvacijų, Sarbievijus analizuoja Platono „dieviškojo šėlo" ir Biblijos „poetinio įkvėpimo" santykį. Kas sieja poetinę kūrybą su pranašystėmis, arba, kitaip tariant, poeziją su religija?.Pradžioje Sarbievijus šią problemą sprendė gana paprastai: tobulybė poezijoje priklauso pagonims ( tarp jų ir Antikos kūrėjams ), tobulybė teologijoje - krikščionims. Tai atitinka jo paties, kaip jėzuito, poetinę praktiką: Vergilijaus Eneidą Sarbievijus laikė „tobuląja poezija" (perfecta poesis), tačiau imitavo būtent Horacijų. Ilgainiui Sarbievijus krikščioniškuosius herojus ėmė laikyti pranašesniais už pagoniškuosius, mat pirmieji skyrė dėmesį antgamtiniams dalykams (super naturales exerceant). Atrodo, kad Sarbievijus siekė idealios poeto ir teologo jungties, antikinį miškų, šaltinių, driadžių, nimfų, satyrų peizažą pripildydamas angelų ir kitų dieviškų būtybių. „Netaikios santaikos" konceptas galėtų būti pasitelkiamas siekiant paaiškinti ir „mitologinės teologijos" (fabulosa theologia) prasmę. Tiesą sakant, patį terminą nėra lengva vienareikšmiškai išversti. Visų pirma, žodis fabula siejasi su istorija arba epine poezija. Pagaliau fabula yra tolygi „mitui", ir todėl mitinės fabulos ryšį su poezija Sarbievijus vertina teigiamai. Esminis dalykas, liudijantis poeto pranašumą prieš istoriką, yra tai, kad poetas vaizduoja ne „nuogą tikrovę", o tarsi papuoštą „fabulos rūbu" (pallio fabulae tec-tam). Panašiai elgėsi Platonas, filosofiją ir teologiją įvilkdamas į mitų rūbą (fabulis texit).Tiesą, kurią pažino ir paslėpė antikos poetai, Sarbievijus įvardina kaip Dievo ir visų jo požymių vienybę. Čia Sarbievijus remiasi Antikos pavyzdžiais: juk pats Jupiteris veikia įvairiais pavidalais. Taigi senoji „mitinė", arba „fabularinė" teologija, kaip ir krikščioniškoji, remiasi tais pačiais bibliniais modeliais, tad norint ją deramai suprasti, reikia remtis alegorinės interpretacijos metodu. Sarbievijus pripažįsta, kad Dievo paslaptis net ir Biblijoje nėra iki galo atskleista. Čia labai svarbu vaizdinis, embleminis suvokimas. Todėl ir savo poezijoje Sarbievijus itin dažnai pasitelkia Giesmių giesmės motyvus, nes būtent šis tekstas labiausiai kalba vaizdais ir labiausiai priartina biblinę teologiją prie mitinės teologijos ir prie poezijos. Tai alegorijų ir simbolių sfera. Autoriai aptaria ir grynai teologinius Sarbievijaus tekstus - jo paskaitas apie vienatinį Dievą, Švč. Trejybę ir angelus. Vis dėlto universaliausia teologijos ir kosminės antropologijos interpretavimo formulé Sarbievijaus poetikoje, autorių manymu, yra oksimoronas „taiki nesantaika ir netaiki santaika". Sarbievijui ji padėjo realizuoti Ignaco Lojolos reikalavimą: „Surask Dievą visame kame.". [Iš leidinio]

ENMathias Casimir Sarbiewski's first contact with theology occured during his long formation in the religious life towards the priesthood which envisaged four years of theology studies. Two of these Sarbiewski spent in Vilnius, for the other two he was sent to Rome. In his first published work of poetry which appeared during his stay in the Eternal City, he was described as a 'theologian' which in Jesuit terminology meant that he was still a student of theology before ordination to the priesthood.1 It was here that he first came to be known above all as a poet and poetical theorist. After finishing his studies, at the behest of his superiors he undertook various tasks, lecturing first in rhetoric and later in philosophy. Finally, his work as a professor at the Vilnius Academy lead him to take up lectures in theology. During this period, he was also Dean of the Faculty of Philosophy and Theology. The particular, though belated, climax of his theological journey came on 5th of July, 1636, with the completion of his doctorate. At this time he was already the king's court preacher. [Extract, p. 137]