Platono ir Buberio filosofinės kalbos specifika : disertacija

LTPlatono ir Buberio filosofinės kalbos specifika – dvi neatsiejamos jų filosofinio diskurso pusės. Tačiau norint suprasti, ką mąstytojas sako, svarbu suprasti, kaip jis sako. Kaip tik todėl disertacijoje keliamas pamatinis klausimas: kokia yra Platono ir Buberio filosofinės kalbos specifika. Šis gretinimas prasmingas dėl to, jog leidžia išryškinti graikiškojo ir žydiškojo mąstymo alternatyvas. Filosofinės kalbos tyrimuose Platonas, kurio pasiūlytas filosofavimo projektas vyravo per visą Vakarų filosofijos istoriją, yra neapeinamas dėl jo konstitutuotų pamatinių graikiškojo mąstymo principų. Tuo tarpu Buberio pozicija, nuosekliai pratęsianti dar XIX a. F. Nietzsche’s pradėtą antisokratiškąją polemiką, svarbi yra dėl jo pastangos permąstyti graikų filosofavimo tradicijos pamatinius momentus ir pasiūlyti žydiškojo mąstymo alternatyvą. Platono ir Buberio filosofinė kalba tiriama tiek filosofiniu, tiek lingvistiniu aspektais, tipologiniu požiūriu, remiamasi hermeneutinės interpretacijos ir fenomenologiniu diskripcijos metodais. Siekiant išvengti spekuliatyvumo, disertacijoje paradigminiais orientyrais esti Platono ir Buberio tekstai.

ENSpecifics of philosophical language of Plato and Buber are the two integral parts of their philosophical discourse. But in order to understand what the thinker says, it is important to understand how he says. This is why the fundamental question is raised in the dissertation: what the specifics of philosophical language of Plato and Buber is. This comparison has meaning because it enables to distinguish the alternatives of the Greek and of the Jewish thinking. In the research of philosophical language Plato, the project of philosophy making proposed by whom was dominating through the entire history of the Western philosophy, cannot be bypassed due to its constituted fundamental principles or the Greek way of thinking. Meanwhile the position of Buber consistently continuing the aristocratic polemics initiated already in the 19th century by F. Nietzsche, is important for his efforts of reconsidering the fundamental moments of the Greek philosophy tradition and proposing the Jewish cogitative alternative. The philosophical language of Plato and Buber is analysed in philosophical and linguistic aspect, in a typological viewpoint, based on the methods of hermeneutic interpretation and phenomenological description. In the attempt to avoid speculations, the texts of Plato and Buber are the paradigm landmarks in the dissertation.