Tikroji ir dirbtinė linksnių vartosena

LTKalbininko nuomone, skaitant spaudą, krinta į akis, kad autoriai (o gal redaktoriai, stilistai?) vietomis būtinai stengiasi pavartoti linksnį, kur gyvoji kalba rinktųsi šalutinį sakinio dėmenį, prielinksninę konstrukciją ar kitas raiškos priemones. Tokia vartosena raštų kalbą tolina nuo kasdienės kalbos, platina tam tikrus dirbtinius raiškos modelius. Žinoma, kartais svarstytina, kas geriau, bet dažnai akivaizdu, jog tokia vartosena nenatūrali, dirbtinė arba pernelyg senoviška, šių dienų kalbai nebūdinga. Straipsnyje aptariami dvejybiniai linksniai, tikslo kilmininkas, linksniai su veiksmažodžiu reikalauti, linksnių valdymo pažeidimai, pateikiami pavyzdžiai ir vartosenos variantai. Autorius apibendrina, kad jeigu kitos kalbos (tarkim – rusų) turi kur linksnį, tai nereiškia, jog ir lietuvių kalboje čia būtinai turi būti linksnis. Visada ieškotina, ypač laisvuosiuose kalbos stiliuose – meniniame, publicistiniame, – kaip pasakyti gyviau, įprasčiau. Kartais linksnis gali būti senovės reliktas – linksnius keitusios prielinksninės konstrukcijos ar šalutiniai sakinio dėmenys paprastai yra naujesni; bet jau pasitraukusi senovė, kad ir kaip ją gerbtume, kalbą darytų įmantrią, knygišką.Reikšminiai žodžiai: Kalbos kultūra; Linksnių vartosena; Language culture; Usage of cases.

ENIn the opinion of a linguist, while reading the press, one cannot help but notice that the authors (or maybe editors or stylists) sometimes attempt to use the case, where in the live language, a constituent of a subordinate clause, a prepositional construction or another means of expression would be chosen. Such written use drives the language farther from the everyday language and disseminates certain artificial models of expression. Truth be told, sometimes one must consider which is better, however quite often it is obvious that such use is unnatural, artificial or too old-fashioned and not characteristic of today’s language. The article discusses double cases, the genitive and cases with the verb “reikalauti”, violations of use of cases, provides examples and variants of usage. The author makes the conclusion that if a case exists in a certain language (Russian, for instance), that does not mean that the case should also be present in the Lithuanian language. One should always search for, especially in the free styles of language, i. e. artistic and publicist, ways to express oneself more commonly and lively. Sometimes a case can be a relic of the past – the prepositional structures or constituents of subordinate clauses, which replaced cases, are usually newer; however the past, although one should respect it, would make the language too high-brown and bookish.