Eschatologinis Kristus Sergejaus Bulgakovo kūryboje
LTSergejus Bulgakovas (1871-1944) yra vienas garsiausių Stačiatikių Bažnyčios sisteminės teologijos kūrėjų, mąstytojų. Jo teologinė mintis leidžia pažinti XIX a. pabaigos - XX a. pradžios laikotarpį, kuris vadinamas „Rusijos sidabro amžiumi" arba „šventosios Rusijos rudeniu", nes 1917 metų bolševikų revoliucija numarino turtingą religinę, kultūrinę, filosofinę, teologinę mintį, o ateizmas sutrukdė rusų kultūrai pasiekti savo „aukso amžių". Pavasario nuotaikos išryškėjo tik 1991 metų rugpjūtį, žlugus sovietinei diktatūrai. Taigi XIX a. pabaiga buvo metas, kai iš Vokietijos, Anglijos, Prancūzijos į Rusiją sklido švietėjiškos, pozityvistinės Vakarų idėjos, vokiečių filosofinis idealizmas, nihilizmas. Tai buvo religinio atgimimo laikotarpis, kai ryškėjo ir busimosios krizės ženklai. Kultūrinę aplinką gali apibūdinti vienas sakinys - krypstama į radikalaus klausimo apie asmeninio gyvenimo vertę sprendimą. Garsiausi šio istorinio laikotarpio mąstytojai - Fiodoras Dostojevskis, Vladimiras Solovjovas, Pavelas Florenskis, Nikolajus Berdiajevas, Konstantinas Leontjevas ir kiti. S. Bulgakovas, kaip retas kuris kitas, atskleidžia „rusų sielą" tiek teologine mintimi, tiek visu savo gyvenimu, kuris glaudžiai susijęs su to meto politine ir kultūrine situacija, asmeniniu istorinių įvykių išgyvenimu bei mistine patirtimi. Jo studijos vyko ne „prie stalo", jas koregavo įvairios gyvenimo peripetijos ir išbandymai. Gal todėl mąstytojo mintys traukia, žavi universalumu, turi ekumeninių bruožų [Iš Įvado].
