Žydų kahalai Lietuvoje XVIII a

LTXIII-XV a. Vakarai atsisakė žydų paslaugų ir juos išvarė, o Rytai jų visai nepriėmė. Lenkijos ir Lietuvos Respublika tapo žydų tėvyne. Ji suteikė žydams imigracijos ir plačios savivaldos teises. Lenkijoje žydai gavo autonomiją XIV a., o ir Lietuvoje pirmosios žydų privilegijos buvo suteiktos XIV a. pabaigoje (1388 m. jas suteikė Vytautas). XV-XVI a. lenkų, lietuvių ir rusų (ukrainiečių ir baltarusių) gyvenamoji erdvė buvo pagrindinis žydų susitelkimas. Pagal 1865 m. žydų surašymą, kurio duomenis neseniai paskelbė Liublino universiteto profesorius Litakas, 9 vakarinėse Rusijos imperijos gubernijose, kurių teritorija beveik sutapo su buvusia XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija (Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko, Vitebsko, Mogiliovo, Kijevo, Volynės ir Podolės gubernijos) buvo 1,2 mln. žydų. Toje erdvėje gyveno 10,5 mln. gyventojų, taigi žydai sudarė 11,5 proc. gyventojų, lietuviai 10 proc., lenkai 9,5 proc., ukrainiečiai 40 proc. ir baltarusiai 25 procentus. Rusų toje teritorijoje tebuvo vos 1,9 procentų. Daugiausia žydų gyveno Kijevo, Volynės, Podolės ir Mogiliovo gubernijose, tik 5-oje vietoje buvo Kauno ir 6-oje Gardino gubernijos, o mažiausiai jų buvo Minsko, Vilniaus ir Vitebsko gubernijose [p. 300].