Bendruomenės privilegijos

LTPrivilegija, suteikta visai LDK žydų bendruomenei (visuotinė) ar viename mieste įsikūrusiems žydams (lokalioji), buvo svarbiausias teisinis dokumentas. Juo įteisinta bendruomenė, numatytos teisės ir pareigos, galimybė išpažinti judaizmą, statyti ir išlaikyti sinagogas, įrengti kapines. Visuotinės privilegijos formavo valstybės teritorijoje gyvenančios bendruomenės teisinę padėtį, į jas buvo atsižvelgiama suteikiant lokaliąsias privilegijas. Šiose dažnai buvo įrašomi visuotinių privilegijų straipsniai, taip įtvirtinamas jų galiojimas konkretaus miesto žydams. Bendruomenėms suteiktos privilegijos greta bendrųjų nuostatų reglamentavo žydų ir miesto ar jo savininko santykius, aptarė žydų ūkinės veiklos galimybes, nustatė bendruomenei skiriamus miesto mokesčius bei prievoles, apibrėžė žydų gyvenamąją erdvę mieste. Taigi, pagrindinis visuotinių ir lokaliųjų privilegijų tikslas buvo ne nustatyti tarpusavio santykius bendruomenėje, bet aptarti žydų ir krikščionių sambūvį, konfliktų sprendimo būdus. Visuotines privilegijas teikė ir tvirtino didysis kunigaikštis, jis kaip valstybinių miestų savininkas teikė ir lokaliąsias privilegijas karališkųjų miestų žydams; privačiuose miestuose įsikūrusios bendruomenės vadovavosi bajoro - miesto savininko - suteiktimi. [Iš teksto, p. 51].