Vyriausybinė žydiškų leidinių cenzūra Vilniuje 1798-1917 m
LTRusijos žydiškų leidinių vyriausybinės cenzūros istorija iki šiol praktiškai netraukė specialistų dėmesio. „Jeigu tyrinėtojui ateityje tektų rašyti žydų literatūros Rusijoje istoriją ir, be to, sustoti ties šios literatūros ir periodikos cenzūra, tai jis neras reikalingos istorinės medžiagos. Rusų literatūroje, be abejonės, yra daug faktų, liečiančių cenzūros istoriją Rusijoje, tačiau apie žydų cenzūrą nebuvo nieko išspausdinta, išskyrus keletą žinučių", - taip dar 1921 m. padėtį charakterizavo Bencijonas Kacas ir kvietė tyrinėtojus užpildyti šią didžiulę spragą Rusijos žydų istorijoje. Deja, šis kvietimas iki šiol taip ir liko be atsako. O problema turi didžiulę mokslinę reikšmę. Žydų cenzūros istorijos tyrinėjimas suteikia galimybę giliau suvokti caro valdžios politikos žydų atžvilgiu vystymąsi; taip pat jis leidžia žymiai papildyti mūsų žinias apie žydų švietimą ir leidybinį darbą. Vyriausybinė žydų leidinių cenzūra Rusijoje atsirado tuojau po to, kai buvo padalyta Lenkija ir didelė žydų dalis pateko Rusijos valdžion. Cenzūros atsiradimas buvo susijęs su impertoriaus Pavlo I noru kardinaliai pertvarkyti visą šalies cenzūros sistemą, kuri iki to momento praktiškai neegzistavo. Kadangi buvusioje Lenkijos teritorijoje, atitekusioje Rusijai, buvo žydų spaustuvių, jų produkcija taip pat turėjo patekti naujai sukurtos cenzūros įstaigos žinion. Tuo metu, kai buvo ruošiamasi žydų cenzūros organizavimui (17961797 m.), vyriausybė susidūrė su beveik neįveikiama problema: tarp rusų valdininkų, išrinktų dirbti cenzūros komitetuose, nebuvo nė vieno, kuris galėtų aiškintis kūrinius hebrajų kalba. Taigi valdžia buvo priversta naudotis pačių žydų paslaugomis. Ši tradicija - žydai (arba perkrikštai) tarnauja žydų cenzoriais - išliko ir vėliau [p. 213-214].
