Vilniaus Gaonas ir mitnagedai chasidų požiūriu

LT1772 metų pavasarį Vilniaus žydų bendruomenė pradėjo totalinę kovą su chasidizmu, tuo metu paplitusiu Baltarusijoje ir Lietuvoje. Chasidai buvo apšaukti eretikais, ir bendruomenės valdžia taikė visas įmanomas priemones jiems nuslopinti. Be to, kitos svarbios bendruomenės atsiliepė į Vilniaus kreipimąsi ir įsijungė į karą su chasidizmu. Taip prasidėjo organizuota kova, trukusi tris dešimtmečius. Istorinėse studijose, kuriose nagrinėjamas šis klausimas, iki šiol daugiausia dėmesio kreipta į du aspektus: atkurti priemones, kurių ėmėsi chasidizmo priešininkai, ir pasistengti įvertinti pagrindines to priešiškumo priežastis. Iki šiol neišnagrinėtas vienas aspektas, būtent chasidų reakcija į nuožmią kampaniją prieš juos. Nagrinėdamas chasidų reakciją, pagrindinį dėmesį stengiausi sutelkti ne į chasidų veiksmus - mane visų pirma domino idėjinė ir emocinė jų reakcija. Kaip chasidai išsiaiškino tai, kad svarbių bendruomenių vadovai, tarp jų ir rabinai bei teisėjai, laikė juos „eretikais", kuriuos reikia išstumti iš klal jisrael (žydų tautos visumos)? Ir svarbiausia, kaip jie aiškino tai, kad žmogus, kovojantis prieš juos, buvo ne kas kitas kaip Ha-GRA - rabi Elijas iš Vilniaus, laikomas didžiuoju tos kartos išminčiumi?! Šiame pranešime daugiausia bus kalbama apie reakciją vieno chasidų vadovo - rabi Šneurio Zalmano iš Liadų, vadovavusio Baltarusijos chasidams XVIII amžiaus pabaigoje ir XIX amžiaus pradžioje. Rabi Šneuris Zalmanas daugelį metų stovėjo kovos su mitnagedais priešakyje. Pirmiausia todėl, kad Baltarusija buvo svarbiausias kampanijos prieš chasidizmą kovos laukas. Be to, dauguma Lietuvoje gyvenusių chasidų buvo rabi Šneurio Zalmano sekėjai. Mes žinome, kad galiausiai jis pats tapo mitnagedų taikiniu [p. 75-76].