Vilniaus Gaonas ir jidiš kalba

LTXVIII amžiuje, kai visame Rytų Aškenaze jau buvo pripažintas plačiai žinomo Vilniaus Gaono (kurio 200-ąjį jorcaitą mes susirinkome paminėti), autoritetas, Vilnius jau garsėjo kaip brangakmenis jidiš kalbančiųjų kultūros karūnoje. Gaono, kad ir be galo įstabaus, negalima pakankamai įvertinti nesuvokus, jog jis buvo ne tik išminčius, halachos šviesulys, bet ir tiesiog Gaonas iš Vilniaus, vietos, kuri žydiškoje erdvėje buvo aiškiai sui generis (savotiška). Juk Vilnius buvo reikšmingas kultūros centras ne tik gausioms lietuvių, lenkų ir baltarusių grupėms, kurių reikšmingi kultūros kūriniai kiekviena jų kalba buvo sukurti Vilniuje arba jo apylinkėse; ne mažiau reikšmingas jis buvo kaip žydų kultūros centras, nuo seno siejamas su kūryba jidiš kalba. XVIII amžiuje Vilnius tikrąja to žodžio prasme buvo karūnos vertas brangakmenis (ir, manding, pagrindinis). Ši kultūra, turint galvoje Rytų Aškenazą, buvo plačiai nusidriekusi, gausi žmonių, labiausiai savo viduje įvairialypė ir daugiausiai teikianti intelektualinių jėgų to meto (o gal ir visų laikų) pasaulinės žydijos šakoms. Lygiai kaip Vilnius buvo bene svarbiausias Aškenazo karūnos brangakmenis, taip ir Gaonas - bene svarbiausias Vilniaus brangakmenis. Todėl mes visi šiandien ir suvažiavome pagerbti jį, net ir tie iš mūsų, kurie nėra ortodoksai, aškenazai, ar net nekalba jidiš, nes Gaonas visiems mums įkūnija keletą esminių Vilniaus matmenų, tarp jų rabinistinės kultūros bei jidiš kalbinės kultūros matmenis [p. 17-18].