Rusų literatų reakcija į 1830-1831 m. sukilimą Lenkijoje ir Lietuvoje
LTSuprantama, kad į tokį reikšmingą istorinį įvykį, kaip 18301831 m. sukilimas, vienaip ar kitaip reagavo beveik visi to meto Europos politiniai bei intelektualiniai sluoksniai. Oficiali Vakarų Europos valstybių politika sukilimui Lenkijoje ir Lietuvoje buvo priešiška arba geriausiu atveju neutrali. Tačiau sukilimą palaikė ir jį rėmė daugelio šalių liberalioji bei demokratiškoji visuomenė: Prancūzijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Norvegijoje, Šveicarijoje, net Anglijoje ir JAV kūrėsi įvairūs pagalbos Lenkijai komitetai, visur buvo karštai agituojama lenkų naudai, renkami pinigai jiems padėti. Neatsitiktinai A. Mickevičius klausė: „Ar tai mūsų nuopelnas, kad lenkų revoliucijos proveržis buvo sutiktas tokiu visuotiniu džiaugsmo šūkiu, jog per visą mūsų kovos laiką smarkiau plakė širdys tautų visame krikščioniškame pasaulyje, o karaliams teko apsimestinai mus užjausti? <...>Kodėl gi Lenkijos vardas tapo toks populiarus? Nes su Lenkijos vardu susijęs ne tik laisvės ir lygybės, bet ir pasiaukojimo dėl visuotinės laisvės ir lygybės įvaizdis". Ypač plačiai sukilimui pritarta Prancūzijoje. Jau 1831 m. sausio mėnesį Paryžiuje įkurtas pagalbos Lenkijai centrinis komitetas. Jame aktyviai dalyvavo ir rusų imperializmą savo kūriniuose smerkė tokie prancūzų poetai, kaip A. O. Barbier, O. M. Barthelemy, J. P. de Bėranger, K. J. F. Delavigne’is, V. M. Hugo, M. A. Jullienas. Kiek vėliau ėmė steigtis ir provincijų komitetai Lenkijos sukilimui paremti8. 1830 m. žiemą ir 1831 m. pavasarį prancūzų spaudoje pasirodė nemaža priešiškų Rusijai straipsnių, kuriuose pritariama sukilimui Lenkijoje. Nepaisant prancūzų inteligentijos simpatijų, reali Prancūzijos vyriausybės pagalba lenkams buvo minimali. Dėmesys sukilėliams daugiausia apsiribojo tik kalbomis, kurių būta įvairių.Itin karštai sukilimą palaikė vokiečių, šveicarų ir austrų literatai L. Börne, F. Grillparzeris, F. Grossas, H. P. Harringas, G. Herweghas, J. Kernersas, N. Lenau, G. A. F. Maltitzas, J. Mosenas, E. Ortleppas, G. Pfizeris, A. von Platenas, A. von Chamisso, L. Uhlandas, M. Veitas bei kiti, eilėraščiuose, poemose, publicistinėse brošiūrose šlovinę lenkų sukilėlių heroizmą, karštą jų tėvynės meilę. Sukilėliams paremti vokiečių visuomenėje kūrėsi gausios politinės organizacijos. 1831 m. sukilimo Lietuvoje dalyvis publicistas Jonas Goštautas (1800-1871) apie vokiečių svetingumą sutinkant internuotus sukilėlius 1839 m. rašė: „Joks monarchas dar nepatyrė tokios pagarbos, broliai, ilgai nesimatę, neapkabino širdingiau vienas kito, kaip jie mus. Didžiųjų miestų gyventojai išeina mūsų pasitikti už trijų ir daugiau mylių. Kiekvienas būtų nelaimingas, negalėdamas priimti į savo namus bent vieno lenko". Lenkų narsumu, parodytu 1830-1831 m. sukilime, taip pat žavėjosi ir jį savo kūryboje poetizavo čekų, moravų bei slovakų rašytojai P. J. Šafarikas, K. H. Macha, K. Sabina, V. Štulcas, F. M. Kläcelis, S. Chałupka, S. Tomašikas, tačiau Austro-Vengrijos imperijoje buvusios Galicijos (Užkarpatės) kai kurie ukrainiečių literatai - S. Litvinovičius, N. Vasilkovskis, atvirkščiai, džiaugėsi rusų armijos pergalėmis ir šaipėsi iš lenkų patriotizmo, o Rusijos imperijoje gyvenę ukrainiečių rašytojai P. Artemovskis-Gulakas, O. Bodianskis ir O. Somovas atvirai pritarė sukilimo numalšinimui.Serbų literatai į sukilimą Lenkijoje mažai reagavo; spaudoje jo įvykiai retkarčiais buvo nušviečiami pagal rusiškuosius šaltinius. Savo poezijos posmais sukilimui pritarė ir suomių poetas F. Cygnaeus. Net ir tolimose JAV aptinkama jo atgarsių rašytojų J. F. Cooperio ir N. P. Williso kūryboje. Turėdami prieš akis Vakarų Europos šalių laikyseną 1830-1831 m. sukilimo atžvilgiu, pabandykime paanalizuoti tuometinės Rusijos šviesuomenės ir visų pirma jos tautinės savimonės reprezentantų - rašytojų - reakciją. Dėl medžiagos gausumo čia bus apsiribota tik amžininkų liudijimais bei kūriniais, parašytais sukilimo metu, t. y. 1830-1831 m. Sukilimo recepcija vėlesnėje rusų literatūroje galėtų būti atskiro tyrinėjimo objektas [p. 66-68].
